Vyko vadinamasis „sienų karas“ – ar Lietuva turi valstybės sienas, ar ne – ir kai šiandien išminčiai ieško pavadinimo šlykščiam Rusijos karui prieš Ukrainą, galėtume priminti, kas ir kada tuos metodus išrado.
„Mes tuoj pat viską ištirsime“, pažadėjo SSRS prezidentas pas jį tada viešinčiam JAV prezidentui, lyg pats dar nežinotų, ką jo teroristai kur daro, pavyzdžiui „Lietuvos – Baltarusijos pasieny“. Vis dėlto pirmąsyk pripažino, kad yra toks pasienis! – tačiau kokia kaina...
Sovietinis maskvinis tyrimas baigėsi, kaip visad, rūpinantis tik užtrinti pėdsakus (naikinant įkalčius) ir primėtyti klastočių, klaidinančių ženklų.Vienas dabar dar iškilo – kažkokio kagėbisto Usovo „pažyma“. Metodai nepasikeitė – vis tie patys nūnai, kai rusų įsiveržėliai ir diversantai Ukrainoje blokuoja ir naikina įkalčius numušę tarptautinį keleivinį lėktuvą, kurio bemaž 300 nekaltų žmonių iš dešimties kilometrų byrėjo į Donbaso stepes. Lijo žmonėmis, o žudikai tyčiojosi.
Medininkuose anuomet jautėsi juolab geriau – ką ta Lietuva jiems padarys? Gal ir neklydo, nes Lietuva bemaž nieko nepadarė ligi šiol.
Pastangos blokuoti ir naikinti įkalčius, negirdėti liudininkų, kurti klaidinančias versijas, kad tik gaištumėt laiką, neliko bevaisės. Kad kokiõs, būtų ir senaties sulaukę, nors „nužudyta du ar daugiau žmonių“.
Bet šiukštu nieko apie kitos šalies ginkluotąsias pajėgas, apie tęstinį terorą ir karo nusikaltimą!
Tas juk akivaizdus – nuginkluotų belaisvių sušaudymas. Kaip Katynėje. O įkalčių naikinimo, liudijimų įšaldymo veiksmai ryškėja tik dabar.
Dar sykį palyginkime su Ukraina ir keleivinio lainerio sunaikinimo nusikaltimu. Ten tyčiojamasi Rusijos samdinių ir agentų laikinai užgrobtoje teritorijoje. Galbūt „ginčijamoje“ – to norėtų Maskva. O čia? Ką gi, ir Lietuva tuomet tebebuvo Kremliaus neva ginčijama, imperininkai šią tezę kartoja ligi šiol. Ko gera, silpnesnius tai veikia. Tebebuvo ji ir okupuota: vietose, kur siautėjo teroristai, kur tebegyvavo svetimųjų bazės, be to, Vilniuje tebesėdėjo KGB (pačiame centre!) ir „našių“ OMONas.
Matyt, Lietuva dar buvo gerokai okupuota ir kitaip: protiškai, doroviškai. Tiktai kai kurių veikėjų kolaboravimu su senais draugais tegaliu paaiškinti teisėsaugos įstaigų neveiklumą tokiose bylose kaip Medininkų žudynių – ir neveiklumą gal tiesiai paklūstant bauginimui. Nepersistenk! Juk matei, ką galim. Jokio Vilniaus omono toje byloje neturi būti!
Šią išvadą patvirtintų bylos rezultatas ir faktas, kad svarbūs liudininkai Nikolajus Medvedevas bei Valerijonas Valickas ligi šiol bijo daugiau ką kalbėti.
Išties, kada mes, Lietuva, išsilaisvinsim?