V. Matulevičius. L. Graužinienės vizitas į Kijevą buvo sėkmingas

Politologų tvirtinimu, Loretos Graužinienės kelionė į Kijevą parodė jos neprofesionalumą ir nesusigaudymą užsienio politikoje. Toks vertinimas rodo pačių politologų nesusigaudymą ar nenorą suprasti, kokiu tikslu L. Graužinienė vyko į Ukrainą.

Pažvelgus iš šių pozicijų, jos „vizitas“ gali būti laikomas net ir visai sėkmingu. Kas iš tikrųjų įvyko?

Vis dar rusenant menkutei vilčiai, kad Europos Sąjungai ir Ukrainai pavyks susitarti, Lietuvos Seimo pirmininkė prieš viršūnių susitikimą Vilniuje netikėtai atvyksta į Kijevą ir demonstratyviai paremia protestuotojus. Pasipiktinęs Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas Volodymyras Rybakas žengia precedento neturintį žingsnį dviejų šalių santykiuose ir atšaukia susitikimą su mūsų parlamento vadove. Savo ruožtu, Ukrainos užsienio reikalų ministerija išsikviečia Lietuvos ambasados atstovą ir pareikalauja pasiaiškinti. Visi sukiršinti, susitaikyti laiko neliko – uždavinys atliktas.

Kieno uždavinys, čia jau reikėtų klausti Viktoro Uspaskicho, ką tik grįžusio iš Maskvos. V.Uspaskichas grįžta į Vilnių – L. Graužinienė išsiunčiama į Kijevą. Taip, kaip kadaise to paties asmens buvo išsikviesta į Maskvą dalyvauti prieš mūsų valstybę nukreiptoje akcijoje.

Turbūt mums visiems būtų metas pažvelgti tikrovei į akis ir pripažinti, kad Seimo pirmininko pareigos – nebe mūsų valstybės rankose. Turbūt taip pat nereikėtų slėpti, kad jau priėjome tokią ribą, kai drįstama visiškai atvirai veikti prieš Lietuvos ir mūsų sąjungininkų interesus.

Neseniai Seime buvo bandoma prastumti provokacinę rezoliuciją, primygtinai siejančią Rytų partnerystės sutarties pasirašymą su Julijos Tymošenko išlaisvinimu, dabar – „vizitas“ į Kijevą.

O tuo metu toliau netyla audra stiklinėje dėl slaptos informacijos nutekinimo. Kokia informacija ir nuo ko dar gali būti slapta, jeigu visos didžiausios valstybės paslaptys yra prieinamos Valstybės gynimo tarybos narei L. Graužinienei ir jos patronui V. Uspaskichui, nuolat kursuojančiam tarp dviejų sostinių?

Toks slaptumas vertas nebent absurdo teatro klasikų plunksnos – kaip ir mūsų sugebėjimas apsimesti, kad to nematome ir nežinome.

Visi viską mato ir žino, tačiau poreikis užsitikrinti politinę daugumą ir savo rankose išlaikyti valdžią yra svarbesnis. Todėl galime laukti naujų staigmenų. Šį kartą Seimo pirmininkė, apeidama Prezidentę ir užsienio reikalų ministrą, ėmėsi santykių su Ukraina, kitą sykį imsis kitų uždavinių – priklausomai nuo to, ką nurodys asmuo, ją pasodinęs į pareigas. Valstybei pavojingiausia tai, kad šis asmuo turi galimybę bet kada pasipustyti padus. Turtas perrašytas, viskas sutvarkyta – laisvas kaip paukštis. Toks paukštis prieš išskrisdamas su jo galimybėmis dar gali labai daug ką nuveikti.

„O ką pasakysite, jeigu Loreta Graužinienė įkalbės Ukrainą pasirašyti sutartį?“ – su šypsenėle žvelgdamas į žurnalistus, klausia jis.

Įkalbėti, deja, nepavyko. Bet šie žodžiai buvo pasakyti tikrai ne šiaip sau. Tai buvo atsarginis variantas tam atvejui, jeigu Ukrainos vadovybė, susidūrusi su dar didesnio masto protestais, paskutinę akimirką būtų staiga apsigalvojusi. Tuomet atsirastų pagrindas vėl atsistoti prieš kameras ir išdidžiai pasakyti: „Štai ką galime mes ir mūsų pirmininkė! Visa Europa nesugebėjo, o mes nuvažiavome ir įtikinome.“

Nepralošiamas žaidimas, kurio galėtų pavydėti pačio aukščiausio lygio profesionalai. O politologai tvirtina, kad tai – nesusigaudymas užsienio politikoje. Tik sunku suprasti, ką Kijeve veikė Petras Auštrevičius su Gediminu Kirkilu. Atrodytų, tokie patyrę politikos vilkai, bet, matyt, kažkas pavadino.