Nobelio literatūros premiją laimėjus baltarusių rašytojai ir žurnalistei Svetlanai Aleksijevič, tam atsirado dar ir papildomas pretekstas, kurio esmę būtų galima apibūdinti posakiu: skaudu, ne kad mano karvė nudvėsė, o kad kaimyno – gyva.
Tačiau vertinant mūsų ambicijas ir galimybes, į akis krenta viena iškalbinga aplinkybė – mes apie Nobelio premiją kalbame taip, tarsi niekas iš mūsiškių nebūtų jos pelnęs. Tuo tarpu save iš Lietuvos kildina ar bent jau su mūsų šalimi sieja net šeši laureatai.
Žinomiausias iš jų – nuo Kėdainių kilęs rašytojas Česlovas Milošas. Bet jis rašė lenkų kalba, todėl, kaip ir klasikas Adomas Mickevičius, lietuvių nėra laikomas iki galo savu.
Tačiau tai bent jau įmanoma suprasti. Sunkiau suprasti tai, kodėl mes nelaikome savais ir tų su Lietuva save siejančių laureatų, kurie pelnė Nobelio premiją už pasiekimus moksle. Šiuo atveju nebeturėtų būti svarbu, kokia kalba laureatas realizuoja savo talentą – mums turėtų rūpėti tik tai, kuo jis pats save laiko ir kas jį riša su Lietuva. Bet ir čia, iš arčiau pažvelgus, įmanoma aptikti tokių niuansų, kurie negali nestebinti. Pateiksiu tik vieną pavyzdį, kuris man ilgam įstrigo į atmintį.
Saulėtą praėjusio pavasario dieną važiuoju per Ukmergės rajone esančią Želvą. Stabteliu prie vaikų, einančių iš mokyklos, klausiu, kur čia yra paminklas Nobelio premijos laureatui Aronui Kliugui. Pasižiūri, lyg šnekėčiau kinų kalba.
Bet tai – vaikai, jiems viskas dar prieš akis. Prieinu prie gimnazistų, jau beveik vyrų, besibūriuojančių prie parduotuvės. Tačiau ir jie, išgirdę klausimą, tik susižvalgo. „A, tai gal čia kur ta atversta knyga?“ – pagaliau ištaria vienas iš jų ir parodo į priešingą aikštės pusę.
Taip ir neįžvelgęs paminklo, užsuku į parduotuvę. „Žinote, aš ne vietinė, - išgirdusi klausimą apie Nobelio laureatą, šypteli pardavėja. - Bet aš tuoj paskambinsiu į seniūniją, jie tai tikrai žino.“
Paminklas iš tiesų buvo kitapus aikštės, tik sunkiai pastebimas nuo gatvės. Kukli skulptūrinė kompozicija su akmenyje iškalta knyga ir užrašu, kad 1926 metais Želvoje gimė Nobelio premijos laureatas A. Kliugas. Pagarba tiems, kurie sumanė įamžinti savo žemiečio, pasaulinio garso chemiko, Kembridžo universiteto profesoriaus nuveiktus darbus bent tokiu simboliniu būdu.
Tačiau pastatyta stela taip ir nepaliko jokio pėdsako vietinės bendruomenės savimonėje. Jei būtų palikusi, bent vienas kitas sutiktas želviškis būtų tikrai girdėjęs, kas jų miestelyje gimęs.
Apie tai, ko gero, nekalbama ir Želvos gimnazijoje, nes jeigu būtų kalbama, gimnazistai bent jau nutuoktų, pro kieno garbei skirtą paminklą jiems tenka kasdien praeiti.
Sakome, kad sovietai mus bandė paversti mankurtais, nežinančiais savo istorijos. Sovietų seniai nebeliko, tačiau šiandien įmanoma gyventi miestelyje, turinčiame prestižiškiausios pasaulyje premijos laureatą, ir to net nenutuokti.
Suprantu, kad gimimo vieta šį sykį tėra sąlygiška aplinkybė, taip pat tai, kad nuopelnai dėl A. Kliugo sėkmės tenka ne Lietuvai, o šalims, kurios jį išugdė ir sudarė galimybes įkopti į aukštumas. Tačiau, net ir tai suprantant, neįmanoma pateisinti mūsų atsainaus požiūrio į asmenybes, kurioms kitose šalyse organizuojami specialūs turistiniai maršrutai.
O gal mūsų atsainumo priežastis ta, kad A. Kliugas – žydas? Kaip, beje, ir daugelis kitų save su Lietuva siejančių Nobelio premijos laureatų? Gal todėl mes ir nesame linkę jų laikyti savais, nors šie ir sako, kad jie - litvakai?
Tai – to pobūdžio klausimai, į kuriuos neįmanoma įtikinamai atsakyti. Tačiau su didele tikimybe įmanoma neklystamai atsakyti į klausimą, kas būtų nutikę A. Kliugui, jei jo, dar vaiko, tėvai nebūtų išsigabenę iš mūsų krašto.
Šiandien jis tikriausiai gulėtų žydų kapinėse prie Želvos drauge su išžudyta vietine judėjų bendruomene. Arba - Paneriuose, jei būtų išleistas į mokslus Vilniuje.
Kartais su siaubu pagalvoju, kiek tokių būsimų Nobelio premijos laureatų buvo suguldyta po visą Lietuvą išsimėčiusiose kapavietėse.
Tad neatstumkim bent tų, kurie išliko ir patys sako, kad jie – mūsiškiai.