Nejaugi ministerijai reikia priminti šimtus, jei ne tūkstančius statybos pažeidimų, kurie buvo padaryti saugomose teritorijose? Ir kaip kasmet vis atsiranda nauji gudruoliai, kurie bando dabartines taisykles apeiti arba įžūliai pažeisti.
Saugomos Lietuvos teritorijos – gražiausia, ką mes turime: upės, ežerai, slėniai, miškai – tai geriausiai išsaugoti mūsų gamtos turtai. Natūralu, kad gamtos grožio apsuptyje visi nori gyventi, bet blogai kai kas nors susigalvoja, kad yra lygesnis už kitus. Dėl to kontrolė šioje srityje – reikalinga. Žinoma, tenka nuolat girdėti, kad neva statybų reglamentavimas saugomose teritorijose yra per griežtas, kad turėtų būti leidžiama daugiau ir laisviau statyti. Galbūt. Tai diskusijų objektas ir amžina kompromisų paieška politikams. Tačiau negaliu sutikti su tuo, kad kontrolės reikia atsisakyti ir paleisti visą procesą bendrąja tvarka.
Su visa pagarba savivaldybių architektams ir specialistams – jie neturi specialių žinių, kaip turėtų būti tvarkomos saugomos teritorijos. Normalu. Jų darbas rūpintis visos savivaldybės statybų reikalais, o ne konkrečios mažesnės teritorijos su savo specifiniais gamtiniais ir kultūriniais poreikiais. Specialistų teigimu, ministro siūlomi pokyčiai reikštų, kad statybos projektų nebereikėtų derinti su parkų direkcijomis, nereikėtų klausti ir jų nuomonės, sumažėtų žmonių, kurie gali užkirsti kelią įstatymų pažeidimams, susidarytų didesnės rizikos korupcijai.
Saugomų teritorijų direkcijos tam ir buvo įkurtos, kad galėtų savo dėmesį skirti ypatingos svarbos teritorijai išsaugoti. Suprantama, kad tai kainuoja, bet jeigu keliame sau tikslą išsaugoti aplinką, gražiausias ir ypatingiausias savo vietas ateities kartoms – turime atitinkamai ir investuoti. Arba pasakykime aiškiai, kad prioritetai keičiasi ir pinigų taupymas (ar atsakomybės vengimas) yra pirmiau nei gamta ar paveldas. Ieškoti efektyvesnių valdymo būdų yra geras kelias, bet tiesiog naikinti funkcijas ir atsisakyti atsakomybės – ne.
Beje, dar vienas dalykas: direkcijos taip pat nebederintų ir architektūrinių reikalavimų, o tai, mano manymu, yra viena iš unikalių funkcijų tenkančių saugomų teritorijų direkcijoms. Šiuo metu skirtingiems parkams galioja skirtingi architektūros reikalavimai, pastatai parkuose ir draustiniuose turi būti ne bet kokie, o būdingi vietos kraštovaizdžiui, atitikti vietinį kultūrinį paveldą ir t. t. Nuolat kalbame apie tai, kaip reikia išsaugoti unikalią savo kultūrą ir tradicijas, bet ministras siūlo nuo to nusišalinti ir tiesiog geranoriškai pasitikėti savivaldybių tarnautojais. Aišku, ir šioje vietoje reikia kelti klausimus, imtis permainų: galbūt tikrai reikia mažinti biurokratijos kiekį, nes apstu absurdiškų istorijų, kai statydamas namą, turi derinti net langinių spalvą – kitaip neleis. Būtina peržiūrėti ir tuos pačius architektūrinius reikalavimus: ar tikrai moderni architektūra negali derėti su mūsų gamta? Ar mums priimtinas tik XIX a. klojimo stilius?
Nesupraskite klaidingai, tikrai nesakau, kad nei vienas savivaldybės architektas nevertas tokios atsakomybės. Tikrai ne. Bet juk turime daugybę „vijūnėlių“ atvejų, kuomet neaišku kokiais kriterijais vadovaujantis ir kokiais asmeniniais ryšiais remiantis statybų leidimai ir projektai patvirtinami nesigilinant į visuomeninį ar tuo labiau aplinkos interesą. O visa tai baigiasi užgrobta valstybinė žeme, nelegaliais statiniais, tvoromis apjuostais ežerais ir miškais – kone kas savaitę apie tai juk skaitome žiniasklaidoje.
Šventų karvių nėra – kiekvienas institucijų funkcijas, tvarkas ir taisykles reikia nuolat peržiūrėti ir ieškoti būdų, kaip viską padaryti geriau. Galbūt tikrai vienų ar kitų smulkmių saugomų teritorijų darbuotojai statybų sektoriuje galėtų ir nedaryti, gal pakaktų Statybų inspekcijos specialistų (pavaldi Aplinkos ministerijos institucija).
Galbūt kai kuriuose parkuose reikia aiškiau identifikuoti vietas, kurias reikia saugoti „iki negalėjimo“ ir tokias, kuriuose užsiimti ūkine veikla galima kiek laisviau. Galbūt tikrai reikia peržiūrėti už ką konkrečiai saugomų teritorijų darbuotojai gali ir turi atsakyti, o ką perleisti kitoms žinyboms, bet, kad konkrečiai su saugoma teritorija dirbantys žmonės būtų įtraukiami į šį procesą, kad jaustų pulsą, kad galėtų daryti įtaką – manau reikia ir būtina išsaugoti.
Vienai po kitos kylant keistoms naujojo aplinkos ministro iniciatyvoms – kyla ir pagrįstas klausimas: ar šioje vietoje neprapuola valdančiosios partijos „žalumas“ ir „valstietiškumas“? Ar aplinkos, gamtos interesai nepaminami? Ar nebereikia mums išsaugoti mūsų kultūrinio paveldo? Nepartiškumu ministras šiuo atveju neatsigins: jis vykdo šios partijos politiką ir atstovauja būtent jai. Nesinorėtų, kad taptume pirmąja valstybe pasaulyje, kurioje „žalieji“, būdami valdžioje, veikė prieš gamtą ir jos išsaugojimą.