Ilgai lauktoje kalboje daug kas tikėjosi išgirsti viziją: kur link turėtų pasukti ES, koks jos vienas ir aiškus tikslas artimoje ir tolimesnėje ateityje. Buvo ir tokių, kurie iš tos kalbos daug nesitikėjo, nes pakanka manančių, kad EK Pirmininkas savo lyderystę ES ištikusių krizių akivaizdoje seniai iššvaistė.
Nedaug gal kas pamena, bet šiemet kovo pradžioje EK (o iš esmės pats J.C. Junckeris) paskelbė vadinamąją „Baltąją knygą“, kurioje išdėstė 5 galimus ateities scenarijus ES. Įsiskaitykite – net penkis! Vietoj to, kad pagal turimas pareigas ir jam suteiktas galias bei pasitikėjimą Pirmininkas kartu su komanda būtų aiškiai pasiūlę savo viziją ir planą kur link reiktų judėti – jis nusprendė laviruoti nejaukiuose politiniuose vandenyse, nieko konkretaus nenuspręsti ir nepasakyti bei nieko nepykdyti. „Baltoji knyga“ turėjusi atverti ES perspektyvą po BREXIT, deja netapo ilgai laukta lyderystės pradžią.
Dar galėtume prisiminti ir 2015 m. vasarą prasidėjusią ES pabėgėlių krizę. Kol šimtai tūkstančių pabėgėlių (seniai įrodyta, kad nemaža dalis jų buvo ekonominiai migrantai, o ne karo pabėgėliai) plūdo į ES arba skendo Viduržemio jūroje bandydami tai padaryti, EK sau ramiai atostogavo ir nematė reikalo kažko imtis. Rudeniop, kai jau teikėsi grįžti į darbą, paskelbė, kad po pusmečio sugalvos planą, kaip tą krizę spręsti. Po pusmečio! Toks EK elgesys galiausiai privedė prie didžiulių vidiniu ES problemų: Višegrado grupės susidarymu, išaugusį terorizmą žemyne, suaktyvėjusią rasinę ir tautinę neapykantą, dešiniųjų radikalų populiarumo išaugimu ir galiausiai Didžiosios Britanijos sprendimu pasitraukti iš ES.
Ką išgirdome iš J. C. Junckeris praėjus pusei metų po „Baltosios knygos“? Pasidžiaugęs, kad 5 jo pasiūlyti scenarijai buvo išdiskutuoti EK Pirmininkas pateikė naują, 6-ą scenarijų (buvusių scenarijų derinys), kuris remiasi 3 dalykais: laisve, lygiomis galimybėmis ir teisine valstybe. Gražūs teiginiai ir vizijos, bet kas toliau? Ar visos ES valstybės narės sutinka su tokiu ES vystymosi scenarijumi? Ir ką reikia padaryti, kad būtų rastas bendras supratimas ir sutarimas?
Jo vizijos pabaigoje nuskambėjusi frazė „ES nėra valstybė, bet tai teisinė valstybė“ galbūt buvo pasakymas tarp eilučių, kad judėsime bendros valstybės link, bet vėl gi – kokiu būdu tai darysime? Malonu, kad EK pirmininkas savo kalboje prisiminė Lietuvą, kitas Baltijos valstybes bei Rumuniją, bet kodėl Pirmininkas užmiršo Lenkiją? Ką tai galėtų reikšti?
Dėl ES ateities J. C. Junckeris išreiškė norą, kad „ES ateitis būtų nuspręsta demokratiniu būdu“: ES piliečiai turėtų diskutuoti ir nuspręsti kur mums eiti. Galbūt tokia kalba tiktų prieš pat Europos Parlamento rinkimus, kuomet piliečiai tikrai galėtų tarti svarų žodį kam pritaria, o kam ne. Bet šiandien? Padiskutuosim ir po kelių dienų pamiršim. Lauksim kito metinio pranešimo.
Tačiau buvo ir teigiamų naujienų: pasakyta, kad artimiausių kelių metų perspektyvoje ES turėtų plėstis Vakarų Balkanų kryptimi, kad toliau turi būti stiprinamas euras, kad ES reikia daugiau socialinio saugumo (negali socialinės paslaugos skirtis keliais kartais skirtingose narėse), kad būtina plėsti tarptautinę prekybą (1 mlrd. eurų prekybiniuose santykiuose sukuria per 14 tūkst. naujų darbo vietų ES).
Nepaisant visko ką išgirdome, šiandien ES valdžios viršūnėse matyti pasimetimas ir jis labai akivaizdus. Vis dar negirdime aiškaus atsakymo į tai, kur link ir svarbiausia kaip turėtume judėti: siekti, kad ES taptų federacija (plati valstybių autonomija) ar centralizuotų valstybių sąjunga (galiausiai taptume viena valstybe). Ar pavyks rasti bendrą sutarimą tarp visų ES narių? Jeigu ne, tai visos šiandien išsakytos vizijos pakimba ore. Suprantu, kad bijoma garsiai pasakyti viską, nes bijoma pasipriešinimo, nes bet kuris variantas daliai žmonių nebus priimtinas.
Bet daug blogiau jeigu bus einama link vieno ar kito vektoriaus patyliukais. Jei taip bus ir toliau – bus daugiau EXIT‘ų. Atvirumas ir bendros bei atviros diskusijos būtų sunkus sprendimas, bet būtų teisingas sprendimas.
Esu įsitikinęs, kad didžiulė euroskepticizmo dalis priklauso nuo netolygios ekonominės gerovės ES ir kol ta gerovė nesusilygins (nebūtinai centas prie cento, bet iš esmės), tol daug valstybių gyventojų bus nepatenkinti, tol skirsis šalių interesai ir t.t. Gal esminiu ES tikslu gali tapti gerovės sulyginimas: atlyginimai, pensijos, kt. socialinė apsauga ir pan.? Gal tai būtų žingsnis link vieningesnės Europos, bet jeigu jis būtų viešas ir aiškiai deklaruotas – žmonės jį galėtų adekvačiai ir įvertinti. Iš kitos pusės, naivu tikėtis, kad turtingų Vakarų valstybių piliečiai noriai ir ramiai lauks bei patys investuos į tai, kad jų lygį pasiektų Vidurio ir Rytų Europa. Visi nori rytoj gyventi geriau nei vakar.
Gaunasi savotiškas Gordijaus mazgas, bet jį reikia narplioti, jeigu nenorime, kad po kelių metų, kitame rinkimų cikle, valdžia atsidurtų siekiančių sugriauti ES jėgų rankose. Tokiu atveju ES projektas galėtų staigiai pasibaigti taip pat netikėtai, kaip ir Didžiosios Britanijos pasitraukimas.
Tik atvira diskusija tarp visų ES valstybių narių, realiai vertinant esamą situaciją, klausant ir išgirstant visų narių ir jų piliečių norus, viltis bei nerimą – kelias vedantis į stiprią, vieningą ir saugią Europą. Tačiau būtent tokios diskusijos aš ir pasigedau metiniame J.C. Junckerio pranešime.