Nors prireikė daugiau nei dvidešimtmečio užsitikrinti, kad turėtume „antrą vamzdį“, bet geriau jau vėliau negu niekad. Šis pasiekimas svarbus ne tik dėl atsiveriančių ekonominių galimybių, tai pirmiausia yra įrodymas, kad kai tvirtai apsisprendžiame – tai ir padarome. Galėtume rasti ne vieną tokį pavyzdį, kai tvirta politinė valia lėmė ryžtingus ir sėkmei pasmerktus sprendimus, tad kodėl daugelyje sričių vis dar trypčiojama vietoje, kai patys sau ne kartą įrodėme, kad mokame elgtis ir kitaip.
Per du pirmuosius šių metų mėnesius į Lietuvą importuota 70 proc. suvartojamos elektros. Daugiausiai – iš Rusijos. Išsprendę „vieno vamzdžio“ problemą, vis dar neišsprendžiame „vieno laido“ problemos. Esant tokiai geopolitinei situacijai, energetiškai būti priklausomam nuo vienos šalies yra daugiau nei pavojinga, o konflikto atveju – pražūtinga. Be dujų mes jau kaip nors – susitelksim ir nesušalsim, bet be elektros šiandieniniame pasaulyje – nė iš vietos.
Visi girdėjom ir žinom apie tiesiamas jungtis su Lenkija ir Švedija, bet nutylima, kad čia tik trumpalaikis (ir labai brangus) sprendimas, bet priklausomybės problemų tai neišspręs. Pietinėje Švedijos dalyje, prie kurios ir jungsimės, atominiai reaktoriai jau dirba daugiau nei 40 metų ir po 2025 metų privalo būti pakeisti arba uždaryti. Pakeisti reaktorių, tai ne elektros lemputę persukti – čia reikia milijardinių investicijų ir daug laiko. Patys švedai šneka, kad jau po dešimtmečio, jeigu nesiims greitų sprendimų, jie susidurs su elektros trūkumu. Jei taip nutiks – pirmenybę jie teiks savo šaliai, o ne Lietuvai, jei nuspręs daug investuoti – elektra smarkiai brangs ir mums.
Elektros jungčių su Lenkija statyba jau įpusėjusi, bet niekas nekalba apie tai, kad Lenkija savo elektrą gamina degindama anglis. Galėtume apsimesti pragmatikais ir nekreipti dėmesio, kad toks elektros gamybos būdas yra itin taršus (gi „savo“ orą teršia, ne mūsų), bet mokesčiai tokiam gamybos būdui nuolat didinami ir prognozuojama, kad Lenkijoje elektra netolimoje ateityje smarkiai brangs arba toks gamybos būdas bus nutrauktas. Trūkumas tuomet bus jaučiamas ir ten. Kam pirmenybę tokiu atveju teiks kaimynai? Teisingai, sau.
Nejaugi iš tikro esame tokie drąsūs, kad galime sau leisti sėdėti ir laukti Švedijos, Lenkijos, Rusijos ar kitos šalies malonės? Gal jau užteks trypčioti vietoje ir apsispręsti ką darysime? Per 2 šios Vyriausybės metus taip ir neišgirdome apsisprendimo dėl atominės elektrinės ateities.
Nejaugi ją visi pamiršo? Nežinau ar tai geriausias Lietuvai sprendimas, galbūt yra ir geresnių, bet reikia nustoti trypčioti ir apsispręsti. Priimant sprendimus, tvirtas „ne“ yra toks pat svarbus, kaip ir tvirtas „taip“. Vienaip ar kitaip apsisprendus apie tą reikalą nebegalvoji ir ieškai kitų sprendimų arba vykdai tai ką nutarei. Nesimėtai, nebekuri darbo grupių, nutrauki nereikalingas diskusijas ir pradedi iš tiesų dirbti.
Ne mažiau tvirto apsisprendimo reikia ir kitais klausimais: kaip suprasti, kai vienais metais skalūnų žvalgybos ir gavybos projektas blokuojamas, o kitais jau skatinamas? Premjeras lyg jau ir pritaria, o jo bendrapartietis Seimo aplinkos apsaugos pirmininkas A. Salamakinas stojasi piestu. Tad kuri iš šių pozicijų yra socialdemokratų, kaip valdančiosios koalicijos narių, pozicija?
Ebolos ir kitų užkrečiamų ligų akivaizdoje visuomenė raminama, kad esam pasiruošę, o iš tiesų neturime nei vienos modernios palatos. Jei nutiks bėda – tuomet ir ieškosime sprendimų? Sprendimų mums reikia čia ir dabar.
Tebūnie jie „taip“, tebūnie jie „ne“, bet jie privalo būti ir juos priimti niekada nevėlu – kaip ir nutiesti sau antrą dujų vamzdį: nors ir po daugiau nei dvidešimtmečio, bet pagaliau jį turėsime. Nedaryti dėl to, kad pats nespėsi įgyvendinti – nepasiteisinimas. Darbus perims ateities Vyriausybės ir gerus darbus jos tęs. Suskystintų gamtinių dujų terminalas – ne šios Vyriausybės kūrinys, bet sėkmingai įgyvendinamas.
Galima eiti dar toliau, siūlau į Baudžiamąjį kodeksą įtraukti straipsnį, pagal kurį valdininkai, politikai, stovintys prie svarbiausių valstybės vairų galėtų būti baudžiami už neveiksnumą. Nieko nedarymas kartais būna daug žalingesnis negu darymas, kad ir klumpant, kad ir su klaidomis. Klaidų nedaro tas, kas nieko nedirba.
Sprendimai privalo būti priimami ir ne pasiteisinimas, kad dirbti tau liko „tik“ 2 metai ar tik kelios dienos. Ir nesvarbu ar tai būtų pavaldžių institucijų rotacijos klausimas, baudos brakonieriams ar atominės jėgainės ateitis. Nes trypčioti vietoje Lietuvai yra per didelė prabanga.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.