Puikiai suprantu ministro logiką, kad geriausias atliekų problemos sprendimo būdas yra atliekų vengimas, t. y. kad atliekų susidarytų kuo mažiau ir nereiktų vėliau jų tvarkyti, perdirbti, deginti ir t. t. Tai teisingas kelias, bet negaliu sutikti su siūloma taktika – žvėriškai apmokestinti taip, kad žmogus neišgalėtų nieko nusipirkti. Kitaip sakant, kaltę permesti ant vartotojo – nemąstai apie savo greito gyvenimo būdo pasekmes? Pamąstysime už tave, bet tu už tai susimokėsi!
Vienkartinių puodelių problema yra aktuali. Vokietijos, D. Britanijos, Prancūzijos aplinkosaugininkai ir politikai jau ilgai suka galvas, kaip su tuo susitvarkyti, nes miestuose tai tampa itin opiu klausimu – susidaro dešimtys milijonų neperdirbamų (nes be popieriaus jame yra ir plastiko) puodelių kiekvieną dieną. Tačiau net ir tos šalys su savo finansiniais ir moksliniais pajėgumais dar neatrado recepto, kaip spręsti šią problemą. Europos Parlamento Aplinkosaugos komitete teko girdėti įvairių iniciatyvų: nuo užstato sistemos iki specialių šiukšliadėžių puodeliams, bet nei viena jų rimtai nepasiteisino.
Žinoma, kas mums ta Europa, kai turime tokį naują Seimą. Jeigu naujasis de facto Seimo ir Vyriausybės vadovas R. Karbauskis gali rimtu veidu pasiūlyti visiems Lietuvos vaikams po tautinį kostiumą, gal reikia ir čia būti originaliais? Pavyzdžiui, kiekvienam piliečiui – po puodelį. Dar išmargintą tautiniais ženklais, kad būtų aiškios ir geriančio kavą vertybės. Puodelio dizainą, be abejo, kurtų geriausi Lietuvos dizaineriai, o gamintų juos tik specialius kursus praėję liaudies meistrai, kuriems leidimus išduotų Seimo Kultūros komiteto pirmininkas asmeniškai. Tokios iniciatyvos pavydėtų visa ES! Kai kiekvienas pilietis būtų aprūpintas puodeliu – kam tie vienkartiniai bereikalingi! Uždraustume visai. Nes panašu, kad naujoji valdžia baigia įsismaginti su draudimais ir ribojimais. Tiktų prie bendros politikos.
Šaržuoju ir tyčia tirštinu spalvas, bet kitaip reaguoti į tokius siūlymus neišeina. Tarkime doras verslas supras žinutę iš valdžios: jų puodeliai šalyje nebepageidaujami, bet kuo juos pakeisti – variantų kol kas nėra. Bandymai dirbti su bioplastiku dar nepasiekė tokio lygio, kad galėtume juo daug ką pakeisti, net tokie pasauliniai kavos gigantai, kaip „Starbucks“ neranda alternatyvų, nors investuoja į tai milijonus dolerių.
Ir, galų gale, ministre, suprantu norą kadenciją pradėti su trenksmu, kad visi girdėtų ir matytų, bet nejaugi atliekų sektoriuje nebėra kitų, svarbesnių problemų? Kaip bus su atliekų deginimu? Kaip toliau gerinsime atliekų rūšiavimo rodiklius? Kaip ketinate kovoti su apsimestiniu pakuočių tvarkymu? Kur dingsta elektroninės gyventojų atliekos? Tai tik opiausios atliekų sektoriaus problemos, o juk Aplinkos ministerijai tenka ir miškų politika, ir gyvosios gamtos apsauga ir vis primirštamas statybų ir teritorijų planavimo sektorius, nuo kurio itin smarkiai priklauso valstybės gerovės augimas.
Iš patirties žinau, kad didieji „mūšiai“ Aplinkos ministerijoje bus būtent šiose – stambiose – srityse. Didesnę įtaką aplinkai daro ne eilinis miesto gyventojas su vienkartiniu puoduku rankose, o nežabotas trąšų vartojimas žemės ūkyje (beje, sėkmės su tuo kovojant), kuris nesuvokiamais kiekiais teršia mūsų upes, ežerus ir Baltijos jūrą; atliekų deginimas žiemą, kai gyvenamuosiuose ir pramoniniuose rajonuose taršos lygiai keleriopai ima viršyti leistinas ribas; didėjantis senų ir labai taršių automobilių skaičius miestuose, kurių išmetami teršalai atima po kelis metus iš žmonių gyvenimo; nežinia kur dingstančios pakuočių ir elektronikos atliekos ir t. t.
Taigi, problemų ir iššūkių daug, ir nuoširdžiai trokštu, kad naujojo ministro patirtis NVO srityje atneštų daug teigiamų pokyčių, bet, susimildami, jeigu negalite visų aprūpinti „tautiniais“ puodeliais – palikite mus, kavos mėgėjus, bent jau kol kas ramybėje.