V. Mazuronis. Laikas galutinai apsispręsti dėl Žaliojo tilto skulptūrų

Jei dar prieš kelis metus manęs būtų paklausę dėl Žaliojo tilto skulptūrų likimo, greičiausiai būčiau atsakęs: tegu lieka, „tai juk mūsų istorijos dalis“. Tačiau nuomonės nekeičia tik kvailiai ir numirėliai, todėl savąją pakeičiau – Žaliojo tilto skulptūroms atėjo laikas iškeliauti į muziejų.

Pamėginsiu paaiškinti kodėl taip manau.

Normalu, kad pastaruoju metu vėl suaktyvėjusi diskusija dėl tilto skulptūrų. Kardinaliai pasikeitus geopolitinei situacijai tam atsirado rimtas pagrindas. Žinant Rusijos požiūrį į sovietinių simbolių svarbą jų agresyviai užsienio politikai, laikas ir mums kitaip pradėti žiūrėti į daugelį dalykų. Tai jau darome ir nėra reikalo sustoti.

Žaliojo tilto skulptūros buvo pastatytos 1952 metais. Nors iš pirmo žvilgsnio jos nekaltai vaizduoja studentus, darbininkus, ūkininkus ir kareivius, tačiau visi suprantame, kokioje santvarkoje jie statyti ir ką turi simbolizuoti.

Galbūt taikesniais Nepriklausomybės metais tai ne taip smarkiai kliuvo, raminom save, kad čia vaizduojami tik taikūs gyventojai, o jų skleidžiamos „vertybės“ gali būti bendražmogiškos, susiformavo (o gal buvo suformuotas?) mąstymas, kad „istorijos neištrinsi, skulptūros mūsų istorijos dalis, todėl turi likti“. Tačiau šiandien toks mąstymas nebeatlaiko kritikos ir netgi yra pavojingas valstybei.

Rusijos ambasada deda dideles pastangas ir investuoja nemažas lėšas, kad išlikę sovietiniai paminklai būtų išsaugomi, restauruojami. Kodėl jiems tai taip svarbu? Taikesniais metais galėjome save raminti, kad jie tik nuoširdžiai rūpinasi savo kultūriniu paveldu, kaip jiems patiems atrodo teisinga, laikėme tai jų teise, bet šiandien viskas atrodo labiau įtartina.

Dabar jau žinome, kad Rusijos ambasados pastangomis tvarkant karių kapus, paminklus ir atnaujinant memorialines lenteles nuolat išsaugomi ir pabrėžiami tie patys lozungai „išvaduotojams“, „kovotojams prieš buržuazinius nacionalistus (partizanus)“ ir pan. Tokie dalykai turėtų žeisti kiekvieną iš mūsų, nes puikiai žinome, kas už to slepiasi.

Kartais tai daroma pasinaudojant teisinėmis spragomis, kartais nekreipiant dėmesio į vietinės valdžios nuomonę. Jokia šalis neturėtų sau leisti taip laisvai elgtis kitoje šalyje ir skleisti tą šalį žeidžiančią ideologiją. Toks elgesys nekuria geresnių santykių ir aiškiai rodo, kad tai yra politikos dalis, viena iš minkštųjų galios demonstravimo ir propagandos forma.

Nepamirškime ir Talino Bronzinio kario skulptūros istorijos, kuomet paprasčiausias paminklo perkėlimas baigėsi kruvinomis riaušėmis.

Skulptūra nebuvo griaunama ar naikinama, paprasčiausiai perkeliama, bet tuo vis tiek meistriškai pasinaudojo Rusija, jos spec. tarnybos, kurių rankos organizuojant riaušes Taline buvo aiškiai matomos. Jau anuomet atsinaujino diskusijos apie Žaliojo tilto skulptūras ir jų vietą. Padiskutavom, bet ir toliau trypčiojame vietoje negalėdami priimti sprendimo, kaip ir dėl daugelio kitų dalykų.

Galima prognozuoti, kad greitai aršios diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų vėl įsisiūbuos. Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis padalinys davė sutikimą restauruoti sovietines skulptūras jas nukeliant.

Tai reiškia, kad sovietinę okupaciją primenančios figūros bent trumpam bus patrauktos, tuomet ir pamatysime, kiek ideologiškai Rusijai svarbu, kad sovietmetį menantys paminklai liktų pačiame sostinės centre, o ne muziejuje, kur daliai mūsų istorijos ir priklauso būti saugomai.

Tikslas šventas – ketiname restauruoti skulptūras, kad šios išliktų, tad bet kokie kitų valstybių bandymai tai politizuoti ir aiškinti, kaip mes turime elgtis su savo kultūriniu paveldu tik apnuogins jų tikruosius siekius. Būkime budrūs ir vos pasirodžius pirmiesiems tokiems signalams priimkite galutinį sprendimą perkelti skulptūras į muziejų, kur joms ir priklauso.

Savo istorijos žinojimas, išmanymas yra labai geras dalykas. Kiekvienas pilietis retkarčiais turėtų tam skirti nors mažą dėmesio dalį, tačiau pernelyg dažnas gręžiojimasis atgal ir įsikibimas į praeitį trukdo daugiau žiūrėti į priekį.

Aršios diskusijos dėl skulptūrų rodo tam tikrą baimę. Galbūt kai kam atrodo, kad dingus skulptūroms, neva bus sunaikinta dalelė mūsų, o tuomet jau lauks visiška nežinia dėl ateities. Bet tai netiesa. Būsime kokie buvę tik jausimės laisviau.

Laisvė visada šiek tiek gąsdina. Savu laiku buvo gąsdinančių dėl Nepriklausomybės siekių, bet šiandien tokių niekas jau nebeklausytų. Istorijos neištrinsime ir to daryti nereikia. Skulptūrų perdavimas muziejui istorijos nesunaikins - tik parodys, kaip mes ją vertiname. Tuo pačiu atimsime ginklą iš priešiškų rankų.