V. Mazuronis. Pavardžių rašymas originalo kalba sustiprins Lietuvos valstybę

Keičiasi pasaulis – laikas keistis ir mums. 25 metai nepriklausomybės ir 10 metų ES padarė didžiulius pokyčius mūsų valstybėje ir vis dar tebedaro. Šiandien sprendžiame problemas, kurios prieš 10 ar 20 metų mums buvo tolimos ir nesuprantamos. Lietuvos piliečių pavardžių rašymas nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis – viena iš šiandienos problemų, kurią laikas irgi pagaliau išspręsti.

Jeigu prieš 20 metų šiuo klausimu galvojome vienaip, šiandien pasaulis diktuoja visai kitokias sąlygas. Visai kitaip ir mes žiūrime į pasaulį: tapome atviresni, pamatėme, kaip gyvenama kitur ir supratome, kad tokie paprasti dalykai, kaip pavardė pase tikrai nelemia tavo lojalumo valstybei ir negrasina sunaikinti vietinės kalbos ar kultūros.

Palaikau idėją pavardžių rašymą nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis dėl kelių priežasčių ir visos jos siejasi su tuo, kad priėmus šį žingsnį jis būtų labai naudingas Lietuvos valstybei.

Pirmiausia, svarbu paminėti ir suprasti, kad pavardžių rašymas originalo kalba nėra mūsų abėcėlės ar kalbos keitimo klausimas. Problema sukasi tik apie tai, kaip mes oficialiai rašysime savo piliečių pavardes pasuose ir kituose oficialiuose dokumentuose ir tai neturi nieko bendro su lietuvių kalba ar abėcėle.

Antra, tai mūsų, kaip valstybės, pareiga ir skola savo piliečiams, kurie sukuria šeimas su kitų valstybių piliečiais. Šiandien vis dar kenčiame nuo didelės emigracijos, skundžiamės, kad žmonės vangiai grįžta gyventi į Lietuvą, bet pykstame ant tų, kurie grįžę prašo jų pase įrašyti „Williams“ ar kitokią pavardę. „Nelietuviška“, – sakome, – „turi būti lietuviška“. Atsakau – tai nieko nereiškia.

Valstybės pareiga užtikrinti, kad pilietis savo valstybėje jaustųsi gerbiamas visomis prasmėmis ir jeigu kažkas geriau jausis turėdamas pase pavardę su Q, W ar X raidėmis – tebūnie, man garbė bus į tą žmogų kreiptis taip, kaip jis nori. Valstybė taip pat turėtų laikytis įprasto mandagumo taisyklių ir kreiptis į pilietį jo tikruoju vardu.

Trečia, tai mūsų, kaip valstybės, pareiga prieš mūsų šalies tautines mažumas. Šimtus metų čia gyvenantys kitų tautų atstovai tapo mūsų broliais ir seserimis. Mes bendraujame su jais kiekvieną dieną ir juos pažįstame. Mes kartais tyliai ar garsiai reikalaujame iš jų, kad jie būtų lojalūs Lietuvos valstybei ir jie ne kartą tai patvirtina, bet nesugebame parodyti jiems pagarbos tokiu paprastu dalyku, kaip jų giminės pavardės gerbimu.

Buvo laikai, kai carinė Rusija keitė lietuvių pavardes, kai draudė lietuvišką raštą – tai juodas mūsų istorijos puslapis, mes nuolat pabrėžiame ir didžiuojamės, kaip su tuo kovojome. Nejaugi patys iš tiesų norime elgtis taip pat – neigti tų žmonių tapatybę, reikalauti, kad jie kiek įmanoma labiau būtų lietuviai? Aš to nenoriu, tautinė įvairovė visuomet buvo Lietuvos valstybės stiprybė.

Ketvirta, tai būtų puikus žingsnis užsienio politikoje. Naujasis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, vos išrinktas, suskubo pareikšti, kad Lietuvą jis laiko gera kaimyne ir sąjungininke, bei nori atnaujinti ir sušiltinti mūsų santykius, ko labai trūko pastaraisiais metais. Lenkiją aš taip pat laikau viena svarbiausių valstybių Lietuvai ir tikrai pastaraisiais metais ir iš mūsų pusės trūko geros kaimynystės pavyzdžio.

Lenkija davė signalą, kad nori su mumis bendrauti kitaip, nebežaisti neegzistuojančių, bet kai kurių Lenkijos ir Lietuvos politikų eskaluojamų, tautinių nesutarimų žaidimų. Duokime Lenkijai ir tuo pačiu visam pasauliui signalą, dar kartą patvirtinkime, kad Lietuva – atvira, bendraujanti, laukianti ir gerbianti čia atvykstančius, grįžtančius ir gyvenančius.