Juk už tai, kad tik jis sugriovė komunizmą ir Sovietų Sąjungą, jam Lietuvoje kai kas nori kasdien dėkoti ir suteikti viską. Viską – vardus, titulus, apdovanojimus, premijas. Išgirdau, kad šis Seimas jau ir vėl Laisvės premiją iš Lietuvos biudžeto (ne iš privačių fondų) žada mūsų Vytautui. Na, viena premija daugiau ar mažiau – tiek to. Juk ne premijomis žmonės gyvi, Vytautai.
Bet ėmė mano kolega Vytautas ir atspausdino 2016 m. gruodžio 15 d. DELFI tokią žinutę "Stepių raudotojams". Šiaip – savame stiliuje, jeigu ne vienas "bet"... Štai tas "bet" (cituoju): "Mūsų kelias – bolševiko kelias aplink žemę keturis kartus!" Čia jau mūsiškė vargšė laikinai pasipūtus mergaitė.... "Apsistosim, kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai sužydės!" – paklaikęs būtų toks fundamentalizmas, kurį skelbė toji pati tovariščių apsvaiginta poetė. Dabar žemiečiai nori statyti jai paminklą. Tegul tie 300 žemiečių užkariauja Vilnių ir pastato paminklą vilniečiui Feliksui – šalia Petro."
Taigi papilta eilinį kartą purvo ant Salomėjos Nėries asmenybės, gal taip norint atsiliepti į šiais metais išleistą naują prof. Viktorijos Daujotytės knygą, kurioje vėlgi visapusiškai nagrinėjama Salomėjos kūryba. Tiesa, Vytautas juk, kaip čia tiksliai pasakius, jau rašytojas, neseniai, berods, 2014 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Lyg ir kylantis talentas! Lyg ir turėtų žinoti, kad yra tos pačios Lietuvos rašytojų sąjungos, kurios nare buvo ir Salomėja, cecho, taip sakant, "brolis". Lyg ir iš solidarumo galėtų nebelaistyti senųjų sąjungos narių purveliu. Juo labiau jau mirusių, jau nebegalinčių atsakyti, apsiginti. Tačiau jaunasis narys štai taip drąsiai apie Salomėjos praeitį rėžia.
Žvilgtelėjus detaliau į paties Vytauto autobiografiją, kažkaip nejučiom atsiranda klausimų – o ar kartais pats Vytautas nebuvo bolševikinio jaunimo paviliotas. Nagi: 1952 m. vasario 29 d. (ne kasmet ji būna) – "Prašau priimti mane į Visasąjunginio Lenino komunistinio Jaunimo Sąjungos narius. Duotus uždavinius pasižadu vykdyti."
Ir tai – dar vykstant ginkluotai pasipriešinimo rezistencijai Lietuvoje. Dar esant gyvam Jonui Žemaičiui – Vytautui, tuo metu laikinai ėjusiam Lietuvos Prezidento pareigas.
Savo autobiografijoje, tą pačią dieną prijungtoje prie prašymo, Vytautas net kelis kartus konstatuoja: "1939 m. Raudonajai Armijai išvadavus Vilnių...", ir toliau "Raudonajai Armijai išvadavus Lietuvą ir mane su motina...".
Na, žinoma, Raudonoji Armija išvadavo, tad ir uždavinius pasižadama vykdyti. Juk tais stalinizmo metais tokį pažadą atsiimti būtų jau sunku. Tiesa, uždaviniai tais laikais galėjo būti vykdomi ir be raštiškų įsipareigojimų.
Štai to laiko KGB tardytojo N. Dušanskio raporte, renkant medžiagą apie A. Sakalą, nurodyta, jog apklausiant A. Sakalo klasioką V. L., pastarasis nurodė, kad antitarybinėmis pažiūromis klasėje pasižymi A. Sakalas. Dabar tik galima spėlioti, kas tas klasiokas... Tuomet A. Sakalui tai padėjo praleisti keletą metų Magadano lageriuose.
Bet grįžkime prie Vytauto. Iš pateiktų faktų darytina išvada, kad bolševiko kelias tais 1952 – aisias viliojo Vytautą. Vėliau, Vytauto amžininkų teigimu, mėginta ir į Komunistų partiją įstoti. Ar taip buvo, reikėtų patyrinėti. Bet, kad to kelio vilionės buvo vaisingos – neabejotina.
LTSR nusipelnęs meno veikėjas, du kartus LTSR valstybinės premijos laureatas, butas Žvėryne, spec. privilegijos, kelionės po kapitalistines šalis, o ir pedagoginis profesoriaus vardas be daktarinės disertacijos apgynimo – tai vis vaisiai iš tos pasirinktos krypties.
Apie tai rašyti būtų neverta ir neoriginalu, jei ne šitoks paniekinantis Vytauto atsiliepimas apie poetę ir tuos jos 300 žemiečių, norinčių jai paminklą pastatyti.
Vytautui siūlau paprastą sprendimą – viešai prisipažinti, kad gal ir Salomėjos Nėries ar kitų suklaidintas stojo į Lenino-Stalino (taip tuo metu vadintą) komjaunimą, kad gailisi ir atsisako LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardo, profesoriaus vardo taip pat. Sutinka, nors ir pavėluotai, grąžinti buvusias LTSR valstybines premijas į biudžetą, spec. butą Žvėryne – į savivaldybės fondą ir tada mes visi patikėsime, kad Vytautas nutraukė ryšį su pasirinktuoju klystkeliu ir turi teisę mėtyti akmenis į Salomėją Nėrį, o gal net ir organizuoti jos atšaukimą (po mirties) iš Lietuvos rašytojų sąjungos.
Betgi daug svariau skamba 1989 m. "Komjaunimo tiesoje" išspausdintas rašytojo, vėliau didelio V. Landsbergio gerbėjo, Sauliaus Šaltenio atsakymas į klausimą: "Ar nesumenko jūsų meilė, pavyzdžiui, Salomėjai Nėriai?" – Atsako taip: "Apšerkšniję mūsų žiemos, - /Balta balta – kur dairais" ir nutirpstu kaip vaikystėje [...]. Ji yra talentas, Dievo patepta, o ne smulki vidutinybė, ir jos klaidos, pažiūrėkit, kokios skambios! [...] Aš – ne teisėjas, man ant liežuvio kaip pirma Komunija apšerkšnijusi Salomėjos eilutė – negaliu akmenų mėtyti." Cituoju iš Viktorijos Daujotytės naujausios knygos.
Štai tokia garbinga tikrai talentingo rašytojo pozicija. Vytautui reikėtų to pasimokyti. Ir būtų jis tuomet labiau žmonių mylimas. O mums Sauliaus Šaltenio pozicija mielesnė.
Ir mes, Vytautai, kartu su V. Kernagiu vis tiek dainuosim:
"Mūsų dienos – kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios..."
O aš prižadu prisidėti prie 300 žemiečių statomo paminklo. Susirasiu juos ir padėsiu, kaip esu padėjęs žmonėms statyti paminklus, tame tarpe ir Sibiro tremtiniams.
Gaila, Vytautai, kad Tu tęsi vis šitaip. Ir ne pirmą kartą. O gal Seimas už tai Laisvės premiją, didesnę nei dvi LTSR Valstybinės premijos, pačiam greičiau įteiks.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.