O tai, kad Jurbarkas yra dar ir pasienio su Rusija, t. y. Kaliningradu, savivaldybė, sukuria dar daugiau sunkesnių iššūkių. Ypač turint galvoje šiandienines tarptautinės politikos realijas bei abipuses Europos-Rusijos sankcijas, kurios skaudžiausiai kerta mūsų šalies gamintojams, prekybininkams, vežėjams ir, žinoma, su Rusija besiribojančių savivaldybių ekonomikai.
Dėl to šiuo metu tokioms savivaldybėms kaip Jurbarkas reikalingos ne tik papildomos vietos valdžios iniciatyvos, bet ir atskiras centrinės valdžios dėmesys, skatinant investicijas, remiant darbo vietas išlaikantį ir kuriantį verslą, pritraukiant Europos Sąjungos (ES) lėšas. Tai padėtų sumažinti socialinę Jurbarko atskirtį bei apskritai socialinę nelygybę tarp Lietuvos regionų.
Akivaizdaus ekonomikos atsigavimo po ekonominės ir finansinės krizės Jurbarko rajonas iki šiol nepajuto. Dar kartą pabrėšiu – Jurbarkas yra pasienio savivaldybė, todėl čia daugelis ekonominių reiškinių vyksta kitaip. Tos verslo įmonės, kurios išgyveno, po krizės stabiliai ir toliau veikia. Tačiau reikia nepamiršti, kad pirkėjų gausa prekybos centruose dar nereiškia ekonomikos atsigavimo.
Nedarbas Jurbarke viršija Lietuvos vidurkį. Darbo biržos duomenimis, Lietuvoje liepos 1d. registruoti darbo neturintys asmenys sudarė 8,6 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų, o Jurbarke – net 15 procentų. Palyginus su 2012 metais, nedarbas sumažėjo 0,5 procento. Tačiau 2013 metais nedarbas rajone tebesiekė net 16,4 proc., kai respublikos vidurkis buvo 10,9 procentų.
Sunkokai sekasi kurti naujas darbo vietas, nes neatsiranda investuotojų. Nesikuria naujos įmonės, nebent reorganizuojamos senosios, o esančios labiau nesiplečia. Todėl skurdas nemažėja. Savivaldybėje gaunančiųjų socialines pašalpas 2008–2012 metais tik didėjo. Įsigaliojus Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pataisoms, pašalpos gavėjų skaičius stabilizavosi.
Tačiau Tauragės apskrityje – mažiausias darbo užmokestis respublikoje. Jurbarko savivaldybėje dirbančiųjų atlyginimų didėjimo tendencijos nepastebimos, išskyrus pagal Vyriausybės priimtus teisės aktus, pvz., atitinkamai nuo liepos 1 d. padidėjo atlyginimai kultūros ir meno darbuotojams.
Iš Jurbarko emigruoja ne tik jauni, bet ir vyresni. Todėl rajone beveik kas trečioje šeimoje yra išvykusių moterų, kurios legaliai arba nelegaliai dirba Vokietijoje, kur labai populiarūs slaugos ir senelių priežiūros darbai. Tai reiškia, kad nepilnamečiai vaikai lieka be priežiūros.
Dabartinė savivaldybės taryba, spręsdama šias problemas, daro tai, kas įmanoma, vertindama dabartines tarptautines ir vietines aplinkybes.
Savivaldybės įsteigtas Jurbarko verslo ir turizmo informacijos centras tapo pagrindiniu pagalbininku savivaldybės verslui, ypač smulkiajam ir vidutiniam. Veikia Investicijų skatinimo komisija, kuri yra parengusi investicijų pritraukimą skatinančių priemonių planą.
Savivaldybės įgyvendintas 51 investicinis projektas. Šiuo metu vykdomi 31, tarp kurių – rizikos grupės vaikų ir jaunimo užimtumo paslaugų plėtra; geriamojo vandens tiekimo sistemos atnaujinimas bei vandens gerinimo, geležies šalinimo sistemų įrengimas Kartupių kaimo bendruomenei; Veliuonos miestelyje esančių bendruomeninės paskirties pastatų šildymo sistemos rekonstrukcija; socialinio būsto plėtra Jurbarko mieste (III etapas); turizmo ir rekreacinės infrastruktūros plėtra, panaudojant ir išsaugojant parkų kultūros paveldo bei gamtos resursus ir t. t.
Žinomiausios Jurbarko rajone šios veikiančios privačios įmonės: „A. Žilinskas ir Ko“, „Jurmelsta“, „Dainiai“, ,,Manvesta“, „A. Samoškos IĮ“, „Jurbarkų mėsa“. Jos tapo ne tik pagrindiniais regiono BVP kūrėjais, bet ir svarbia vietinės bendruomenės dalimi, savo socialinėmis iniciatyvomis burianti žmones.
Artėjant savivaldos rinkimams, tiek socialdemokratai, tiek kiti politiniai partneriai Jurbarko savivaldybės taryboje ieško naujų būdų, kaip buvimą pasienio su Rusija savivaldybe paversti Jurbarko pranašumu ir stiprybe.
Išskirtine Jurbarko rajono niša galėtų tapti istorinis, kultūrinis ir gamtinis turizmas, kurį būtina sumaniau išnaudoti, keliant regiono ekonomiką. Visos dvylika Jurbarko seniūnijų – Eržvilko, Girdžių, Jurbarkų, Jurbarko miesto, Juodaičių, Raudonės, Seredžiaus, Skirsnemunės, Smalininkų, Šimkaičių, Veliuonos, Viešvilės – turi ką pasiūlyti.
Etnografiniu požiūriu Jurbarko rajonas jungia trijų skirtingų etninių regionų žemes: lietuvininkų – Mažosios Lietuvos kraštą, pietrytinės Karšuvos žemes – žemaitišką regioną, ir daugiausia – aukštaičių kultūrą. Dar galima apčiuopti etnografinių žemių ribas, architektūros skirtumus, tarmes, tradicijas, papročius, gyvenimo būdo ypatumus, kulinarinio paveldo savitumus. Kraštas turtingas savitos tradicinės kultūros. Pagal UNESCO rekomendacijas Jurbarko rajone yra užregistruojami tradicinės kultūros puoselėtojai ir jų bendruomenės.
Didelę Jurbarko rajono dalį, net 35 proc. savivaldybės teritorijos, užima miškai, kurie patrauklūs ne tik medžiotojams ar poilsiautojams, bet ir uogautojams, grybautojams. Vakarinėje rajono dalyje yra Viešvilės rezervatas, Panemune, nuo Šilinės į rytus, driekiasi Panemunių regioninis parkas.
Jurbarkiečiai turi būti verslesni ir šias turizmo vertybes sumaniai ir tausojančiai pardavinėti tiek Lietuvos gyventojams, tiek užsieniečiams, pasiilgusiems ir ramaus gamtos prieglobsčio, ir kultūros paveldo.
Jurbarką klestinčiu galime padaryti drauge.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.