V. Rubavičius. Aš už Žaliojo tilto skulptūras

Nors ir nenoromis, tačiau tenka prisipažinti – esu su tais, kurie norėtų išlaikyti Žaliojo tilto skulptūras, kaip meninį ideologinį tarybinių laikų paveldą, okupacijos priminimo ženklą. O kaip kitaip atsakyti į Virginijaus Savukyno drąsiai keliamą klausimą – „Kas gina Žaliojo tilto skulptūras?“ .

Suprantu, kad taip pat drąsiai ir neatšaukiamai būsiu priskirtas besidairančių į praeitį ar niekaip negalinčių su ta praeitimi atsisveikinti būriui, tačiau ką padarysi – tiesus klausimas verčia prisipažinti.

Juk negali tokiu svarbiu tautai ir valstybei klausimu lindėti krūmuose, kai, pasak kai kurių drąsuolių, rezistentų atmintis šaukiasi sovietinių paminklų išnaikinimo. Drįsčiau išsakyti ir kitą mintį – kaip tik pokario partizanų atmintis geriau įsitvirtintų mūsų asmenybiniuose vaizdiniuose, jei išliktų ir kai kurie su jų kova susiję okupaciniai statiniai bei pavidalai, kurie aiškiai rodytų, su kuo buvo kovojama. Dera atstatinėti ir palaikyti partizanų bunkerius ir kitas su jų kova susijusias vietas, tačiau ar nereikėtų išlaikyti ir vieną kitą stribų bei vietinių saugumiečių būstinę. Trindami okupanto pėdsakus nebeteksime ir aiškaus vaizdinio priešininko suvokimo – sovietmetis ir okupacija taps knygine pamėkle.

Lietuvoje labai keistai atsisveikinama su praeitimi – stengiamasi ištrinti regimus jos ženklus, visiškai nekreipiant dėmesio, kad valdo iš tos praeities kilęs ir okupacinės valdžios apmokytas lietuvius valdyti politinis elitas. Politiniam nomenklatūriniam elitui kaip tik nereikalingi jokie su ta praeitimi jį siejantys ženklai. Niekas neabejoja, kad kuo skubiausiai reikėjo apsivalyti nuo visų šėtoniškos valdžios vadų skulptūrų ir juos šlovinusių vaizdinių, tačiau juk visos praeities niekaip nei ištrinsi, nei nuo jos sąmoningai atsiribosi. Labiausiai atsiribojama praeitį suvokiant, iškeliant jos tamsiąsias puses bei akivarus į sąmonės šviesą, paverčiant tuos akivarus svarstymų ir diskusijų temomis, kurios jau padeda mums įsigyventi naujose aplinkybėse kaip savo tapatumą kūrybinėmis pastangomis išlaikantiems individams. Kaip istorinę patirtį suvokiantiems lietuviams.

Buvusį tarybinį gyvenimą nėra sunku pervardyti sovietine praeitimi, daug sunkiau yra aiškintis, kaip tas pervardijimas veikia mūsų tapatumus, mūsų bendrą kolektyvinę atmintį ir kaip jis padeda politiniam nomenklatūriniam elitui mus valdyti. Graudu ir juokinga, kai buvę pionieriai, komjaunuoliai ir komunistai užsidegę kalba apie sovietinės praeities blogybes, lyg nė neragavę tarybinio gyvenimo. Tačiau visai nejuokinga, kai matai tuos pačius okupacinės tarybinės sistemos atrinktus ir apmokytus žmones sėkmingai išlaikiusius ir stiprinančius savo valdžią.

Žaliojo tilto skulptūros dabartinėmis sąlygomis yra gana keistas ir sykiu daugiaprasmis meninis ideologinis okupacinės valdžios kūrinys. Ne kartą tas kūrinys buvo įvairiomis progomis aptartas, tad nesikartosiu. Paryškinsiu tik keletą, mano galva, svarbių dalykų. Skulptūros labai aiškiai rodo, kaip okupacinės valdžios darbai skyrėsi nuo ideologijos. Labai raiškus, vaizdinį pavidalą įgavęs ideologinis naratyvas. Darbininkija, valstietija, karių grupė. Daugiausia darbininkijos. Visi jauni. Dvi merginos. Kokios gyvenimo sritys atiduotos į tų vaikinų ir merginų rankas? Vaikinai – darbininkai, jų rankose darbo įrankiai. Merginos, manyčiau, svarbesnės. Viena priglaudusi javų pėdą, o kitos rankose knygos, intelektinė ir meninė kūryba, kultūrinė išmintis ir atmintis. Moterims skirta valdyti vaisingumą ir kultūrą. Moterims teikiama prigimtinė kultūros reikšmė.

Ar tos reikšmės jau nebeaktualios? Kuo tos skulptūros neįtinka šiandienai? Suprantama, kariai. Tačiau ar tas dvejetas mus bent kiek gąsdina? Vargu. Visos skulptūros jau įdomios ir pažintiniu požiūriu – savo rūbais, darbo įrankiais, stovėsena... Tačiau tos reikšmės labai jau kertasi su mūsų išpažįstamomis vertybėmis. Juk siekėme ir siekiame kuo greičiau bet kokia kaina praturtėti, visais įmanomais būdais pasididinti paveldėtus sklypus sklypelius. Ar kas šiuo metu imtųsi „projekto“ kurti skulptūrą darbui, valstiečiui ar darbininkui? O gal pensininkui? Tam, kuris buvo negailestingai apvogtas prichvatizuojant jo sukurtas gėrybes? Neįsivaizduoju.

Paminklai vadinamiesiems lūzeriams ir šiukšlėms... Juk taip ir nesugebėjome per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus sukurti skulptūrų Laisvei ir Išsilaisvinimui, tačiau sugebėjome gerokai pamelžti skulptūrine Baltijos kelio pamėklę. Tad tos tarybinių laikų stovylos savaip atgręžia mus į save pačius – nenorime tokios savigrąžos. Geriau ištrinsime visus regimus penkiasdešimties okupacijos metų ženklus ir „išsilaisvinsime“. Nesvarbu, kad ir toliau dešimtmečius gyvensime tarybinais metais kurtoje urbanistinėje aplinkoje ir infrastruktūroje. Joje kuo puikiausiai jaučiamės – visa valdžia tarybiniuose statiniuose, tuose pat kabinetuose. Tačiau taip ir nesugebėjome įsigyventi į kilmingesnį carinės imperijos paveldą – Vilniaus Gedimino prospektą. Dar nepriaugome – išsilaisvinome jį ministerijoms, skudurų parduotuvėms, mėsainiams, KFC ir kitokioms Kafe užeigoms.

Tiltas su skulptūromis yra regimas pavidalas praeitin grimstančio meninio ideologinio „geno“, kuris nepaliaujamai siūlosi būti perskaitytas. Jame užkoduota visa simbolinė ženklinė anos tikrovės programa, taip pat ir ideologinis valdžios įtvirtinimo pobūdis. Vyresnieji dar išlaiko gebėjimą skaityti tokius „tekstus“, tačiau jaunimui jie jau neįkandami. O juk ir savo vaikams turėtume perduoti bent jau nuovoką apie tuos okupacijos laikus, kuriuose gyventas sovietiniu virstantis tarybinis gyvenimas. Mokyti juos skaityti ne tik knygas, bet ir vaizdinius, mokyti juos suvokti praeityje įsišaknijusius ir urbanistine aplinka tampančius valdžios įpročius bei ritualus.