Antakalnyje nekilnojamas turtas kainuoja brangiai ir šįkart statybų magnatai nusitaikė į stadioną. Šį sporto objektą paversti gyvenamųjų namų kvartalu buvo bandoma jau tris kartus, tačiau šis gali būti lemiamas.
Vilniaus futbolo klubas „Žalgiris“ buvo įkurtas 1947 m. Futbolo komanda iki 2008 m. sėkmingai ar mažiau sėkmingai žaidė Lietuvos futbolo pirmenybėse ir tarptautinėse varžybose.
Komandos klestėjimo metais treniruotėms nebeužteko „Žalgirio“ stadiono Šnipiškėse ir greta esančių aikštynų, todėl praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje Antakalnyje buvo suprojektuotas ir pastatytas treniruotėms skirtas FIFA standartus atitinkantis stadionas.
Klubo ir komandos reikalai iš esmės pablogėjo prieš kelis metus kai Maskvoje buvo sulaikytas pagrindinis klubo dalininkas Vadimas Kastujevas.
Klubas buvo paskelbtas nemokiu ir pašalintas iš LFF bei tarptautinių varžybų. 2010 m. „Žalgiriui“ dėl skolų buvo iškelta bankroto byla. Visi žaidėjai išsiskirstė.
Tačiau jau 2013 m. kovo mėnesį Vilniaus futbolo klubas „Žalgiris“ (nė vieno žaidėjo) pasirašė taikos sutartį su kreditoriais ir po šios sutarties patvirtinimo ėmė aktyviai įgyvendinti nekilnojamojo turto projektą – paversti treniruočių stadioną prestižiniu gyvenamųjų namų kvartalu.
Vilniaus meras Artūras Zuokas yra VMFD „Žalgiris“ (formalaus VFK „Žalgirio“ tradicijų tęsėjas) garbės prezidentas, todėl stebina jo elgesys.
Meras ne tik, kad nepalaiko stadiono išsaugojimo ir plėtros idėjos, bet atvirkščiai, deda pastangas, kad šioje vietoje būtų vystoma gyvenamųjų namų statyba. Matyt nieko nenustebins, kad tarp asmenų, kurie yra nurodomi kaip Vilniaus futbolo klubo dalininkai šmėžuoja ir priesaiką sulaužęs buvęs Seimo narys Aleksandras Sacharukas.
Kas apgins miesto interesą?
Vilniaus apskrities viršininko administracija 1994 metais valstybinę žemę, ant kurios stovi stadionas, 99 metams išnuomojo Vilniaus futbolo klubui „Žalgiris“, o Vilniaus miesto savivaldybė pardavė ir patį stadioną.
Nepaisant to, kad valstybinės žemės nuomos sutartyje juodu ant balto buvo parašyta, kad žemė gali būti naudojama tik „stadionui eksploatuoti“, 20 metų ši žemė buvo naudojama ne pagal paskirtį - stadionas buvo neprižiūrimas ir neeksploatuojamas. Per tą laiką suiro ar buvo sunaikinti visi įrengimai ir patalpos, o žaidimo aikštė virto brūzgynais.
Tačiau nei Vilniaus apskrities viršininko administracija, nei vėliau, panaikinus apskričių administracijas, šią funkciją perėmusi Nacionalinė žemės tarnyba, netikrino ir nenutraukė ne pagal paskirtį naudojamos valstybinės žemės nuomos sutarties.
2013 m. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius pakeitė valstybinės žemės nuomos sutartį ir leido vykdyti veiklą numatytą bendrajame Vilniaus miesto plane, o šį planą tvirtina A. Zuoko vadovaujama valdančioji koalicija.
2014 m. buvo suderintas detalusis planas, kuriuo leidžiama stadioną užstatyti gyvenamaisiais namais, tačiau vėliau kilus skandalui šį derinimą atšaukė.
Kokios išeitys?
Antakalnio stadiono klausimą turėtų spręsti ne susikompromitavusio A. Zuoko vadovaujama Vilniaus miesto taryba, bet Vyriausybė ir Vilniaus miesto futbolo bendruomenė.
Pirma išeitis: pripažinus, kad futbolo stadionas yra reikalingas, Nacionalinė žemės tarnyba turėtų nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį, o Vilniaus miesto savivaldybė išpirktų stadiono likučius. Po to, paskelbti nuomos konkursą, pagal kurio sąlygas laimėtojas įrengtų FIFA išmatavimus atitinkantį stadioną ir jį eksploatuotų. Kaip žinia futbolo stadionų poreikis Lietuvoje yra didžiulis, o pagal tokia schemą jau yra įrengtas stadionas Linkmenų gatvėje.
Antra išeitis: pripažinus, kad šioje vietoje futbolo stadionas yra nereikalingas, Nacionalinė žemės tarnyba turėtų nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį ir paskelbti viešąjį konkursą šio žemės sklypo pardavimui.
Taigi kol visas pasaulis mėgaujasi Pasaulio futbolo čempionato akimirkomis, Vilniuje toliau tęsiasi šio puikaus žaidimo agonija. Deja, iš dabartinio mero ir jo komandos negalima tikėtis nieko kito, kaip dar vienos viešosios erdvės sunaikinimo ir miesto turto iššvaistymo.