Tačiau festivalis galėjo ir neįvykti. Išvakarėse lyg perkūnas iš giedro dangaus nuskambėjo dvi žinios, kad prasiskolinusi Vilniaus miesto savivaldybė greičiausiai neras pinigų etnokultūrai, o lėšos bus skirtos Žaliojo tilto skulptūroms restauruoti.
Sutikime, jog Vilniuje kultūros reikaluose yra daug svarbesnių dalykų nei Žaliojo tilto skulptūrų, vaizduojančių stalininės epochos realizmą, restauravimas.
Tik festivalio organizatorių, etnografinei kultūrai prijaučiančių entuziazmo ir viešumo dėka šiaip taip pavyko rasti 20 tūkstančių litų finansavimą, o skulptūrų restauravimui 250 tūkstančių buvo skirti be ypatingų pastangų. Šokiruojantys prioritetai.
Ar dabar tikrai tas laikas, kai būtinai reikia restauruoti šias skulptūras? Ar tikrai miesto kultūrinis pasaulis neturi didesnių problemų?
Vadinamieji „kultūros paveldo“ objektai yra nepritaikyti esamam Žaliajam tiltui. Per pastaruosius 61 metus tiltu važiuojančio transporto srautai išaugo šimtus kartų, kartu ir vibracijos bei išmetamų teršalų koncentracija, kurios ir suardo skulptūras. Būtų logiška, jei iš tikrųjų siekiama išsaugoti skulptūras, jas restauracijai, o ir eksponavimui perkelti į kitą, priimtinesnę vietą, pavyzdžiui, Grūto parką, kur nebus nei taršos nei vibracijos.
Tačiau akivaizdu, kad restauravimo akcijos sumanytojai siekia visiškai kito tikslo – visuomenės supriešinimo. Kodėl šis klausimas iškeltas būtent folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ išvakarėse? Šioje istorijoje trūksta tik paskutinio akcento, kad sumanytojai pasiūlytų Žaliajam tiltui grąžinti „istorinį“ Ivano Černiachovskio vardą.
Matyt, teisūs yra protestuotojai, lydėję „Skamba skamba kankliai“ dalyvius Gedimino prospektu, ir retoriškai klausę, kodėl Vilniaus miesto savivaldybė 12.5 karto mažesne suma remia Vilnių garsinantį festivalį, nei stalininio realizmo stabus. Turbūt daug erdvės pasireikšti Artūro Zuoko politinei demagogijai.
Tikėkimės, kad šiemet A. Zuokui, kaip merui, kanklės skambėjo paskutinį kart, o kitąmet jos skambės tik kaip paprastam miestiečiui.