Prisistatęs Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnu, pakišęs šeimininkams po nosimi net tarnybinį pažymėjimą, imdavo tikrinti jų turtą , ypač pinigines lėšas. Kitaip tariant, pradėdavo kratą ir poėmius.
Ir niekas šiuo apsišaukėliu nesuabejodavo. Krašte sukurta tokia atmosfera, kad STT agentai, prokurorai visus gali įtarti, iškratyti. Arba bent šnipinėti, brautis į namus ar kitą privačią erdvę.
Aukoms nekyla net nuostaba, nekalbant apie norą skųstis, ieškoti teisybės, ginti savo prigimtines ar Konstitucijos garantuotas teises. Lietuvoje išsitrynusi riba tarp pareigūnų ir sukčių. Teisingumo ir nusikaltimo.
Neatsitiktinai Lietuvoje jau ne vienus metus tokia stulbinanti sėkmė lydi telefoninius sukčius, ant kurių kabliuko nuolat užkimba įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės. Anaiptol ne vien kaimo močiutės. Mat telefoninis sukčiavimas rado palankiausią dirvą.
Telefoniniai sukčiai geriau, nei korupcijos žemėlapių, korupcijos suvokimo indeksų sudarinėtojai ir viešosios nuomonės tyrėjai , nutuokia korupcijos Lietuvoje paplitimo laipsnį, suformavusį visuotinį tvirtą įsitikinimą: patikimiausias būdas, gelbėjant į bėdą patekusį brangų žmogų, yra duoti kyšį, papirkti pareigūną.
Bet gal juodinu kovotojus su korupcija? Juk nūnai Lietuva bemaž nė dienos nepraleidžia be viešai pareikštų įtarimų korumpuotiems politikams ir kitokiems nenaudėliams, net partijoms. Sudarinėjami „juodieji sąrašai“( primenantys Stalino išradimą- „liaudies priešų sąrašus“, kurių taip pat nebuvo galima apskųsti teisme ir kurių autoriai taip pat likdavo anonimiški).
Žiniasklaidos rutina tapo pranešimai apie kratas ir areštus. Korupcijos miškas kertamas iš peties ir iš pašaknų. Kaip dabar lietuviškos girios. Net skiedros į visas puses laksto.
Būtų galima ploti katučių, jeigu ne vienas mažmožis- tomis skiedromis, kaip Stalino laikais, masiškai virsta Lietuvos žmonės. Ar ne socialine, moraline ar politine skiedra padaromas daugybės TV ir foto kamerų akivaizdoje kaukėtų STT agentų išvedamas su antrankiais verslininkas, gydytojas ar valstybės tarnautojas? Tokiomis pat visuomenės skiedromis nepasijunta jų šeima, tėvai, artimieji?
Ar ką domina tolesnis, tarkim, Visagino merės likimas, jeigu visais pašaliais ištrimituota, kad Panevėžio prokurorai jai pareiškė įtarimus dėl kyšio reikalavimo? Visuomenės akyse ji jau nuteista be teismo, visuomenei nė motais tokios teisinės subtilybės, kad nuo įtarimo iki pateikto kaltinimo net Lietuvoje - ilgas kelias. Net Lietuvoje dar galioja romėnų teisės principas „Onus probandi“- įrodymo našta, pareiga įrodyti(teisme).
Ir čia paaiškėja visuomenės mulkinimo, akių dūmimo mastas. Kova su korupcija Lietuvoje - milžiniškas Potiomkino kaimas. Mano mėgstama filosofė Hannah Arendt kitados ironizavo:“Potiomkino kaimelių statymas, toks mielas neišsivysčiusių šalių politikams ir propagandistams, visada atveda ne prie realaus daikto sukūrimo, o prie surogatų dauginimo ir tobulinimo“.
Kovos su korupcija Lietuvoje statistika žudanti. STT darbuojasi 238 žmonės, iš jų 151 užsiima vien baudžiamuoju persekiojimu, kurį ir regi visuomenė- kratos, suėmimai, išreklamuoti ikiteisminiai tyrimai. O kur dar be šių drauge su žiniasklaida rengiamų „kaukių balių“ slapta pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimai, kurie galbūt niekad neiškils aikštėn. Visa kova su korupcija mokesčių mokėtojams kainuoja per metus senais pinigais apie 23 mln. Lt.
O rezultatas? Rezultatas pribloškiantis.
Vidutiniškai per metus visi STT pradėti ikiteisminiai tyrimai( pavyzdžiui, 2012 m.jų būta 290 ) virsta viso labo tik 47 bylomis, kurios pasiekia teismą. 151 STT agentas neįstengia per metus išstenėti nė pusšimčio bylų. Didžiuma triukšmingai pradėtų ikiteisminių tyrimų patyliukais užgęsta.
Niekam nešauna į galvą, kad šie be jokios atsakomybės į kairę ir dešinę viešai dalinami įtarimai, niekad netampantys kaltinimais, su trenksmu pradedami, tačiau be rezultatų pasibaigiantys ikiteisminiai tyrimai gali būti susidorojimo su politikos ar kitų sričių konkurentais įnagiai. Ir korumpuotų prokurorų, STT ir kitų slaptųjų tarnybų agentų pelningas verslas.
Aš jau nekalbu apie šių bylų kokybę. Iš Generalinės prokuratūros iškeltų ir prižiūrimų korupcinių bylų daugiau nei 55 proc. teismuose baigiasi išteisinamu. Liūdnai pagarsėjusios Panevėžio apygardos prokuratūros( kaip uolios užsakymų vykdytojos) net 47 proc. korupcijos bylų žlunga teismuose. O juk tai dažniausiai nesudėtingos, ne didžios korupcijos bylos, nes, anot gandų, didžiosios korupcijos Lietuvoje nebėra.
Todėl per 25 atkurtos nepriklausomybės metus nė vienas aukščiausio rango valdžiažmogis neatsitūpė už grotų( išskyrus ekscentrišką pirmosios Vyriausybės narį, o ir tai už veiklą jau praradus ministro portfelį).
Užtat Lietuva pirmauja regione pagal šešėlinės ekonomikos dydį. Lietuvoje „juodieji pinigai“ sudaro 28 proc. nuo BVP, Latvijoje – 26 proc., Lenkijojoje – 24 proc., Europo Sąjungoje- 19 proc.
Proveržiu kovos su korupcija fronte netapo ir prezidentės Dalios Grybauskaitės viltingai palaiminti Baudžiamojo kodekso(BK) straipsnių pakeitimai ir papildymai, kriminalizavę neteisėtą praturtėjimą ir reglamentavę išplėstinį turto konfiskavimą . Teismų praktika netruko parodyti, jog tai ne realios kovos su korupcija naujos galimybės, o tik dar vienas senų „surogatų dauginimas ir tobulinimas“. Dar vienas Potiomkino kaimas.
Savo laimei ar nelaimei, už tokio vieno teisinio Potiomkino kaimo užkliuvau ir aš. Ir vis per tą dramblį. Neapdairiai užmiršau aksiomą: jeigu prokurorai ir slaptosios tarnybos ima sukti ratus apie kokią pasirinktą partiją, žinok, už lango rinkimai. Tai jau lietuviškos politikos nelemta tradicija.
Tačiau pirmiena, kad prieš šiuos rinkimus surengta dramblių medžioklė, nors, mano žiniomis, Lietuvoje dramblių nebūna. Net zoologijos sode. Pernai atlikta krata partijos Tvarka ir teisingumas centrinėje būstinėje, sulaikytas įtariamasis( su dar keliais asmenimis) žinomas prodiuseris Rolandas Skaisgirys dėl Vidaus reikalų ministerijos viešojo pirkimo konkurso, kurio jis ne tik nelaimėjo, bet ir jame nedalyvavo.
Pasirodo, užsukto ikiteisminio tyrimo centras yra R.Skaisgirio su draugais prodiusuotas labdaros koncertas „Pirk dramblį“ , kuris kvalifikuotas kaip 100 tūkstančių vertės kyšis renginio globėjams, partijos Tvarka ir teisingumas politikams, nors koncertui nepanaudotas nė vienas valdiškas centas. Negana to, politikai už savo reklamą jo metu susimokėjo.
Nuostabiausia, kad sveiku protu nesuvokiamas absurdas- dramblių medžioklė Lietuvoje- vyksta pagal įstatymą- naująją, neva europietišką BK 226 str. versiją, apykeisčiu pavadinimu „Prekyba poveikiu“.
Pasipiktinęs šiuo absurdu, kad galima tapti įtariamuoju už viešojo pirkimo konkursą, kuriame tu nė nedalyvavai, arba labdaros koncerto globojimą, už kurį susimokėjai, ir užegistravęs šio BK 226 str. pataisas, akivaizdžiai pervertinau savo kuklias jėgas.
Arba neįvertinau dramblių Lietuvoje medžiotojų būrelio galių. Būrelis , suvokęs, kad dramblys( kurio, primenu, niekad nebuvo) gali pasprukti, reagavo žaibiškai.
Paskutinę Seimo rudens sesijos dieną prieš Kalėdas, kai pagal statutą plenariniame posėdyje turėjo būti svarstomos mano BK pataisos ir balsuojama dėl jų priėmimo, pats tapau medžiojamu kiškiu. Arba net drambliu. Kokių tik kaltinimų tądien nepasipylė ant mano galvos.
Jeigu Seimas balsuotų už mano variantą, būtų žengtas didžiulis žingsnis atgal. Bet ar įmanoma iš paskutinės vietos- pagal šešėlio dydį- žengti atgal? Nebent atbulomis. Kad padarytum žingsnį atgal, prieš tai dera žengti į priekį( žiūrėkite aukščiau pateiktos kovos su korupcija statistikos žiupsnelį).
Siūlydamas naikinti „prekybos poveikiu“ sąvoką ir grąžinti senąją „tarpininko kyšininkavimą“ ,aš naikinu ir baudžiamąją atsakomybę už šį nusikaltimą( tik Viduramžiais buvo tikima, kas sąvokos gyvena savarankišką gyvenimą, tik komunistai sutapatindavo idėjas, sąvokas, ideologiją ir tikrovę.).
Mano pataisų priėmimas sukomplikuotų Lietuvos užsienio politiką, kurios vienas tikslų - įstoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. Čia tai bent. Kaip po to nesusirgsi didybės manija ir nepasijusi drambliu?
Ir, žinoma, man buvo primesti kur kas žemiškesni motyvai: noras išsukti partijos ir Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ narį, kuris turėjo nelaimę, dar nebūdamas parlamentaru, bendrauti su „Pirk dramblį“ prodiuseriais, nors pats labdaros koncerto nei organizavo, nei jame šoko ar dainavo. Nepadėjo ir faktas, kad esu ir visuomet buvau nepartinis Seimo narys, kuriam neįdomūs partijų virtuvės reikalai.
Kaip visuomet kritikų chore prieš TV kameras solo partiją atliko Andrius Kubilius, kuris pareiškė , kad mane aplenkė Generalinis prokuroras Darius Valys, tą pačią dieną paprašęs Seimo panaikinti parlamentaro Rimanto Ručio teisinę neliečiamybę ir užkirtęs kelią mano bandymams išgelbėti jo kailį.
Nežinau, ar tikrai Generalinis prokuroras su manimi rungtyniavo ir mane aplenkė (vėliau paaiškėjo, kad prokurorai procesinį sprendimą pakeisti Seimo nario iš liudytojo į įtariamojo statusą ir kreiptis į Seimą dėl jo teisinės neliečiamybės panaikinimo priėmė anksčiau, nei aš pateikiau įstatymo pataisas).
Tačiau tvirtai žinau, kad pats A.Kubilius pavėlavo mažiausiai ketverius metus. Gal jis prisimena, kas buvo Lietuvos premjeras 2008- 2012m., kada Vidaus reikalų ministerijos (VRM) sistemoje nebaudžiami įžūlūs aferistai viduryje baltos dienos dalijosi viešųjų pirkimų laimikius- dešimtis milijonų litų?
Praėjusios kadencijos premjero A.Kubiliaus ir vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio žygiai ir darbai bandomi primesti Tvarkos ir teisingumo partijai. Vien ko verta tų laikų nepamirštama „valstybininkų Smailytė“, nepakeičiama visuomeninė VRM „informacinių technologijų konsultantė“ Eligija Veršinskienė. Gal šiuos nuopelnus deramai įvertins ministro Sauliaus Skvernelio paskirtas VRM penkerių metų viešųjų pirkimų konkursų auditas?
Savo ruoštu aš, perkratinėdamas savo autorines ar redaguotas įvairiuose leidiniuose publikacijas, bandžiau suskaičiuoti, kurių partijų- nuo socialdemokrato Virginijaus Bulavo ( 1996 m.) - deleguoti ministrai vadovavo VRM, kada ministerijoje ir jai pavaldžiose tarnybose, departamentuose įsitvirtino nepajudinamos informacinių technologijų monopolininkės „NT Service“ ir „Infrastruktūra“, kurioms viešųjų pirkimų konkursai tėra formalumas?
Ūmai susizgribau, kad ir aš pats pradedu medžioti dramblius Lietuvoje. Kuo čia dėtos partijos? Ar jos atsakingos už VRM ar kurią kitą ministeriją? Ar joms pavaldūs ministrai? Ypač koalicinės Vyriausybės?
Nebent grįžtų visagalio LKP CK laikai. Tačiau kol kas neatšaukta Lietuvos Konstitucija, kurios 96 straipsnis byloja: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą./ Ministrai, vadavaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Minstrui pirmininkui“. Partijų čia niekur nėra.
Todėl prasmingiau klausti ne kokiai partijai atstovavo buvęs ministras R.Palaitis, kurio laikais VRM sistemoje suklestėjo koupcija, o kas tuo metu buvo Ministras pirmininkas, ar ne, gerb. opozicijos lyderi?
Tą paskutinę Seimo rudens sesijos prieškalėdinę dieną mane užgriuvusius kritiškai nusiteikusius reporterius sunkokai sekėsi įtikinti, kad jie užpuolė ne tą vaikiną, kad pataisomis anaiptol nebandoma švelninti politikų baudžiamosios atsakomybės už korupcinius nusikaltimus, tik pataisyti netikusį įstatymą.
Mat, dauguma nebuvo skaitę nei paties BK 226 str., nei mano pataisų. O juk už šias pataisas pasirašė net 59 Seimo nariai, atstovaujantys visoms frakcijoms( retai pasitaikantis sutarimas). Parašus surinkau per pusdienį be jokio vargo ir meilikavimų.
Tereikėdavo posėdžio metu Seimo salėje prieiti prie kolegos ir atversti jam BK 226 str.”Prekyba poveikiu”:
“1. Tas,kas siekdamas,kad asmuo, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai , tarptautinei organizacijai , jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui , paveiktų atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį , kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus, jam ar trečiajam asmeniui tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį, baudžiamas...”. Ir t.t.
Mandagiai pasmalsavęs, ar pavyko ką nors suprasti, iškart be kalbų gaudavau Seimo nario parašą. Kai kurie kolegos kraipė galvas , kaip jie kitados galėjo balsuoti už šį straipsnį, numatantį griežtas bausmes už siekį, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo teisėtai veiktų, vykdydamas savo įgaliojimus.
Tačiau atsisakiau reikalauti 59 Seimo narių parašų pagal Seimo statutą suteikiamos teisės priiminėti įstatymą ypatingos skubos tvarka. Pats paprašiau pertraukos, kad būtų gauta Vyriausybės išvada. O iš tikrųjų- išvengta to fono, kurį sukūrė netikėtai Seimo salėje prieš pat Kalėdas išdygęs Generalinis prokuroras su prašymu naikinti mano frakcijos kolegos teisinę neliečiamybę.
Užtat gavau gražaus laiko, kad galėčiau ramiai pasinaudoti ta žmogaus protui skirta, anot Isako Dineseno( tai slapyvardis nuostabios danų rašytojos Karen Blixen, gyvenusios, ūkininkavusios ir kūrusios Afrikoje), „privilegija viską apžiūrėti ir peržiūrėti- tai vadinama Paskutiniojo teismo diena“.
„Apžiūrėdamas ir peržiūrėdamas“ šį BK straipsnį aš kaskart dar labiau įsitikinu, koks tai teisinis surogatas, tegu ir padengtas europietiška glazūra. Suprantu, kodėl jo priėmmimui nepritarė Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, taip pat ir naujam pavadinimui , siūlydami palikti senąjį „Tarpininko kyšininkavimą“. Tačiau nusvėrė GRECO( Valstybių prieš korupciją grupė) ekspertų balsas ir autoritetas, į Lietuvos teisės praktikų nuomonę nebuvo atsižvelgta. GRECO ekspertai dėl to niekuo dėti, nes jie nemoka lietuvių kalbos ir nežino, kuo virto lietuviškai jų rekomendacijos.
Gal nedidelė bėda, kad BK straipsnyje suplaktos dvi prekybos poveikiu rūšys- papirkimas( pirma straipsnio dalis) ir kyšininkavimas(antra dalis). Kur kas pavojingiau, kad nusikaltimai gali būti padaryti tik žodžiu, pažadant duoti ar priimti kyšį už pažadą paveikti. O jeigu čia būta juokų, pasigyrimo , melavimo, fantazavimo, nekalbant apie vadinamas „girtų kalbas“?
Žinant mūsų specialiųjų tarnybų pomėgį klausytis ir įrašinėti telefoninius pokalbius, sekti ir provokuoti žmones, remtis nepatikimais liudytojais( įvairiais žalimais ir kitokiais profesionaliais provokatoriais, agentais) šis BK straipsnis plačiausiai atlapoja vartus pačiai pavojingiasusiai korupcijos rūšiai- kovotojų su korupcija( prokurorų, STT, VSD ir kitų slaptųjų tarnybų) korupcijai.
Šis straipsnis priklauso kodekso skyriui „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiesiems interesams“ . Kiti skyriaus straipsniai 225 “Kyšininkavimas” ar 227 “Papirkimas” yra lakoniški, logiški ir aiškūs, o daugiažodis ir suveltas 226 ” Prekyba poveikiu” konkuruoja su sukčiavimu, gali būti pritaikytas menko pavojingumo atvejams arba smulkiems apgavikams, o ne valstybės tarnautojams ir jiems prilygintiems asmenims. Kad ir tiems patiems telefoniniams sukčiams. Ar pradžioje minėtam “STT pareigūnui” , jeigu jis už atlygį pažadėtų valdiškuose namuose sutvarkyti reikalus.
Prieš analogišką BK straipsnį Europoje dreba prezidentai ir premjerai, o ne labdaringų koncertų rengėjai ar globėjai ir kitokia smulkmė.Tarkim, buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, teisiamas pagal šį straipsnį. Tik Prancūzijos BK jis vadinasi “trafic d’influence”- retas atvejis, kad prancūzai įsileistų anglų kalbos skolinį.
Ma,t prancūzų, kaip ir lietuvių kalboje nėra angliško “trafic” atitikmens. “Nelegali prekyba”, bet jokiu būdu ne “prekyba”, nes anglai ir amerikiečiai gerbia prekybą. Jeigu jau norime neatsilikti nuo Europos , tiksliau išsiverskime tarptautines konvencijas, GRECO rekomendacijas ir lietuviško BK 226 str. vadinkime “Nelegali( ar neteisėta) prekyba poveikiu”.
Nėmaž neabejoju, kad vertimo klaidos auka , lietuviškų serialų kūrėjas R.Skaisgirys su savo drambliu( kurio niekad nebuvo) pranyks po rinkimų iš STT ikiteisminio tyrimo, vadovaujamo Panevėžio apygardos prokuratūros, be pėdsakų. Kaip dramblys su savo prižiūrėtoju Haruk Murakami šedevre “Dramblys pradingsta”.
Bet liks slogutis dėl neišnaudotos progos papildyti neįkvepiančias mūsų politikų gretas nauju įdomesniu veidu. Ir perspėjimas kitiems talentingiems savo sričių lyderiams: jeigu branginate savo gerą vardą, sveikatą ir šeimos ramybę, laikykitės atstu nuo lietuviškos politikos. Ypač artėjant rinkimams.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.