Seimas yra priverstas užbaigti darbą, kurio gėdingai nepadarė praėjusios kadencijos valdžiusioji dauguma. Tačiau mažai trūko, jog ir dabartinė valdančioji koalicija būtų neišvengusi šio valstybei garbės nedarančio apsileidimo: prasidėjo jos kadencijos paskutinieji metai, o iki šiol neįvykdytas EŽTT Didžiosios kolegijos, susidedančios iš 18 narių, galutinis sprendimas.
Kokią nepaprastą užduotį iškėlė Lietuvos valstybei Strasbūro teismas, jeigu su ja plūkiasi, nevaliodamas jos įveikti, jau antros kadencijos Seimas, o kai kurie patyrę, išprusę, plataus akiračio ir teisiškai raštingi jo nariai, niekad neabejoję, kad teismo galutinius sprendimus privalu vykdyti, net jeigu jie tau nepatinka, ūmai pradeda išsisukinėti, atsikalbinėti ir geriausiu atveju neria į krūmus. Kokia čia paslaptis , kuri paaiškintų tokią iracionalią elgseną?
Tos paslapties vardas – Rolandas Paksas.
Iš tikrųjų EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas, nors ir įspūdingos apimties(33 pls.) , yra aiškus,konkretus, be jokių teisinių brūzgynų. Teismas grakščiai išvengė 2004 m. apkaltos ir jos pritaikytos konstitucinės atsakomybės revizijos ir net vertinimo, neprikeldamas iš kapų dešimtmečio senumo aistrų ir dvasių, tos slogios isteriškos atmosferos, pereinančios į psichozę.
Strasbūro teismas nusprendė viso labo vieną dalyką: vėlesnė, jau po apkaltos įvesta sankcija- draudimas iki gyvos galvos dalyvauti parlamento rinkimuose yra neproporcingas, pažeidžia Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių politinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau-Konvencija).
Trumpiau tariant, teismas patenkino tą R.Pakso skundo dalį, kuri susijusi su draudimu iki gyvos galvos dalyvauti Seimo rinkimuose.
Teismas atmetė atsakovų (Lietuvos Vyriausybės atstovų) argumentą, neva skundas buvęs pavėluotas. Argumentą, kurį buitine kalba be perstojo girdime Lietuvoje: kiek galima verkšlenti ir kalbėti apie tą pat per tą patį, atsibodo, neverta kapstytis po praeitį, traukinys jau nuvažiavęs. Teismas konstatavo, jog „besitęsianti(nuolatinė) būsena, kuria skundžiamasi, akivaizdžiai nesibaigė. Taigi negalima teigti, jog ši skundo dalis pavėluota“.
Žinoma, nėra tiesa, kad Konstitucijos 56 str. pataisa susijusi vien su R.Paksu, kaip skelbė žiniasklaidos antraštės po pirmojo sėkmingo balsavimo Seime( antrasis balsdavimas įvyks ne anksčiau kaip po trijų mėnesių): “Pravertos durys į Seimą R.Paksui” ir pan. Jau vien todėl, kad pataisa gali būti aktuali buvusiems Seimo nariams Linui Karaliui ir Neringai Venckienei, prabėgus dešimčiai metų po apkaltos.
Bet net papildyta antraštė, tarkim, “Pravertos durys į Seimą R.Paksui, L.Karaliui ir N.Venckienei” būtų ne geresnė, nes dera kalbėti ne apie politikų, o apie rinkėjų teises, apie kurias išsamiai pasisako ir ryžtingai jas gina savo sprendimu Strasbūro teismas. Įdomiausia, kad šią sprendimo esmę praėjusio ketvirtadienio Seimo plenariniame posėdyje tiksliausiai persakė be teisinių vingrybių savais žodžiais politikos veteranas Bronius Bradauskas: negalima už Lietuvos žmones nuspręsti, ką jiems rinkti, o ko ne.
EŽŽT savo sprendime be atodairos kala vinį po vinies, nes pažeistas “Pirmojo protokolo 3 straipsnis, kuris saugo fundamentalų veiksmingos politinės demokratijos principą ir dėl to Konvencijos sistemoje yra ypatingos svarbos, reiškia subjektyvias teises balsuoti ir dalyvauti rinkimuose“. Bet kuri pasirinkta rinkimų sistema gali būti“ pateisinama bent jau tiek, kiek sukuria sąlygas, užtikrinančias žmonių nuomonės išraiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas“.
Ir dar viena EŽTT salvė: “...sprendimas uždrausti netinkamam pareigoms pasirodžiusiam aukštesniam pareigūnui tapti parlamento nariu ateityje yra pirmiausia rinkėjų, kurie balsavimo vietoje turi galimybę pasirinkti, ar atnaujinti pasitikėjimą tuo asmeniu, reikalas“.
Vėl priminęs, kad privaloma „užtikrinti žmonių nuomonės išraiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas“ , teismas „ pirmiausia pažymi, kad Lietuvos pozicija šioje srityje sudaro išimtį Europoje. Iš tikrųjų daugumoje Europos Tarybos šalių narių, turinčių respublikinę sistemą, kur valstybės vadovui gali būti pradėtas apkaltos procesas, apkalta neturi tiesioginio poveikio to asmens rinkimų teisėms“.
Taip yra Europoje, bet ne Lietuvoje. Tik Lietuvoje įstatymas gali būti priimtas arba nepriimtas dėl vieno žmogaus. Nors mūsų Vyriausybės atstovai bandė Strasbūre įrodyti, kad teisių apribojimas iki gyvos galvos „nebuvo asmeniškai nukreiptas į pareiškėją“, tačiau teismas atkreipė dėmesį: „Nepaprastas (stulbinantis) įstatymų leidžiamojo proceso greitumas sustiprina įspūdį, kad jį sukėlė konkretus noras uždrausti pareiškėjui dalyvauti prezidento rinkimuose, surengtuose dėl jo pašalinimo iš pareigų“.
Kaip 2004 m. vos per kelis mėnesius vien dėl vieno asmens „nepaprastu(stulbinamu) įstatymų leidžiamojo proceso greitumu“ buvo priimti visi įmanomi nuolatiniai ir neatšaukiami draudimai tam asmeniui dalyvauti rinkimuose, taip nūnai nepaprastu (stulbinamu) įstatymų leidžiamojo proceso vangumu( lėtumu) buvo delsiama dėl to paties asmens priimti nesudėtingą Konstitucijos pataisą vykdant Stasbūro teismo sprendimą. Greit sukaks penkeri išsisukinėjimo ir vilkinimo metai. Ir viskas dėl vieno žmogaus.
Bandant tą vienintelį žmogų iki gyvos galvos išlaikyti aptvertą draudimais, lyg vilką raudonomis vėliavėlėmis, prikuriama vis naujų pusiau ir visiškų melagysčių. Viena tokių pakartota ir praėjusį ketvirtadienį Seimo posėdyje: atseit atšaukus draudimą iki gyvos galvos R.Paksui dalyvauti Seimo rinkimuose jam būtų paklotas kelias į prezidento rinkimus. Tačiau nutylima, kad jo lauktų galingiausia kliūtis- Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pataisa, priimta 2004 m. vasarą, remiama ir sergstima net kelių Konstitucinio Teismo sprendimų: prezidentu negali būti renkamas asmuo, sulaužęs priesaiką ir pažeidęs Konstituciją, Seimo apkaltos būdu pašalintas iš pareigų.
Užsimojusieji keisti šią normą negalėtų remtis Strasbūro teismo autoritetu, nes teismas kalba tik apie įstatymų leidžiamąją valdžią, kaip ir pažeistas Pirmojo protokolo 3 straipsnis, kuris taikomas tik rinkimams į įstatymų leidybos institucijas, todėl EŽTT nusprendė: “Atsižvelgdamas į aukščiau minėtus faktorius, ypač į nuolatinį ir neatšaukiamą draudimo pareiškėjui eiti parlamentines pareigas pobūdį, Teismas mano, kad apribojimas neproporcingas ir daro išvadą, jog Pirmojo protokolo 3 straipsnis pažeistas“. Kaip ir Lietuvos Konstitucijos 56 staipsnis kalba tik apie Seimo rinkimus, ir nieką daugiau.
Šią atkakliai brukamą, jau virtusią kliše melagystę paneigė Strasbūro teismas, kurį Vyriausybės atstovai nesėkmingai mėgino įtikinti, neva pareiškėjo tikrasis kėslas yra ne tapti Seimo nariu, jis „siekė pasinaudoti Konvencijos mechanizmu politiniam kerštui įvykdyti ir atgauti aukščiausią tarnybą valstybėje“. Akivaizdu, kad negalima „leisti totalitarinių tikslų turintiems asmenims arba grupėms savo interesams išnaudoti Konvencijoje išdėstytų principų“. Tačiau kas čia turi totalitarinių tikslų- siekia politinio keršto ir revanšo?
Liūdnas lietuviškos politikos paradoksas: ne nušalintas prezidentas trokšta politinio keršto, o jam kerštaujama už nepaklusnumą - net po dešimties metų. Negali būti nė kalbos apie revanšą. Prezidentas R.Paksas jau prieš pirmąjį nesėkmingą bandymą priimti Konstitucijos pastaisą net viešai atsiprašė Lietuvos žmonių, kuriuos galėjo savo veiksmais nuvilti, nuolankiausiai sutiko su visomis draudimo panaikinimo išlygomis. Bet jam nebuvo atleista- „totalitarinių tikslų turintys asmenys arba grupės“ niekada neatleidžia.
Ar R.Pakso nesibaigiančio persekiojimo ir pribaiginėjimo istorija neprimena tos žiaurios totalitarizmo epochos, kai pašalinti iš aukščiausių valdžios postų asmenys neišvengiamai būdavo be gailesčio trypiami ir naikinami iki galo- ne tik moraliai ir politiškai. Jiems buvo keršijama iki gyvos galvos . Ir net po mirties: arba dingdavo be pėdsakų iš istorijos vadovėlių arba dar blogiau- likdavo istorijoje apmeluoti ir apjuodinti nuo galvos iki kojų visiems laikams.
Toks pats likimas laukdavo jų artimųjų ir bendražygių, kurie valdžios malonę galėjo atgauti tik per gėdingus išsižadėjimus ir išdavystes. Sakysim, ar lengva Lietuvoje būti „paksistu“ net prabėgus dešimtmečiui po apkaltos, ypač - krašto politinio elito sluoksniuose? Arba niekuo dėtiems, tolimiems nuo politikos R.Pakso šeimos nariams? Ir tai nėra totalitarinis kerštas iki gyvos galvos?
Kartkartėm man atrodo, kad tos vakarykščio totalitarinio pasaulio dvasios ir šmėklos vis dar primeta savo valią demokratiškam Seimui arba jo daliai. Kaip ir vienai solidžiai frakcijai, kuriai buvo įsakyta vieningai balsuoti prieš Konstitucijos 56 straipsnio pataisą. Man tai priminė senų laikų niūrius visuotinius susirinkimus, kuriuose būdavo „vieningai“ smerkiami disidentai ir kitaminčiai: vyresnybės padlaižiai, pašlemėkai ir kitokios mazgotės ropšdavosi į tribūnas, o garbingi žmonės nuleidę galvas tylėdavo,nes pareikšti savo giliai slepiamą nuomonę būtų buvę tas pats, kaip pasiryžti savižudybei.
Vis dėlto rytietiška totalitarinė sąmonė jau praranda savo kerus. Tai pademonstravo maloniai nustebinusi Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija. Šią įtakingą opozicinę politinę jėgą sunkoka būtų įtarti palankumu partijai Tvarka ir teisingumas bei jos lyderiui. Bet frakcijos dauguma, nesusigundžiusi ranka pasiekiama trumpalaike politine nauda, peržengusi savo simpatijas ir antipatijas, asmenines sąskaitas ir galbūt nuoskaudas, balsavo už Konstitucijos pataisą, tartum skelbdama: mes gerbiame teismą ir vykdome teismo galutinius sprendimus be jokių sąlygų. Tai vakarietiškos brandžios teisinės sąmonės požymis, teikiantis vilties , kad ji nugalės ir per antrąjį balsavimą Seime prieš Kalėdas, net jeigu nenuspėjamai pasikeistų politinė konjunktūra.
Tačiau griovys, kuris buvo uoliai gilinamas ir platinamas ištisą dešimtmetį, vis dar neperšoktas.