Kur pakilus ūpas, šventiškos spalvos ir maršai, nes rinkimai – demokratijos triumfas, demokratinės valstybės piliečių šventė? Nykulys ir pilkuma.
Vakare keliaudamas per TV kanalus, atsitiktinai užklydau į Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją (LRT), tiesiogai transliavusią žurnalisto Edmundo Jakilaičio, ekonomisto Gitano Nausėdos ir verslininko Roberto Dargio pokalbį.
Žinoma, apie rinkimus, partijų programas, kurias su lengva saikinga pašaipėle vertino trys nepriekaištingai atrodantys protingi vyriškiai. Niekas nepasigedo pačių kandidatuojančių į Seimą politikų, kurie pašnekovams bendraminčiams būtų tik trukdę, gal net sugadinę laidą.
Be to laidos vedėjas net ir norėdamas nebūtų galėjęs pasikviesti į savo tiesiogiai rodomą laidą kandidatų į Seimą – jiems skirtos specialios TV debatų laidos, savotiški TV getai ar rezervatai, į kuriuos sugenami politikai prieš kiekvienus rinkimus.
Kai politikas gauna kandidato į Seimą pažymėjimą, jis rinkimų metu iki pirmojo naujo Seimo posėdžio įgyja teisinį imunitetą – neliečiamybę, kurią gali panaikinti tik Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Be VRK sutikimo kandidato niekas negali traukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę. Tačiau tapęs kandidatu, politikas faktiškai praranda žodžio, galimybės skelbti informaciją ir savo įsitikinimus žiniasklaidoje laisvę.
Visi kandidatai, įgiję teisinę neliečiamybę, Lietuvoje rinkimų metu virsta neliečiamųjų indiškąja prasme kasta, kurios patartina šalintis visiems žurnalistams, redaktoriams. Dėl viso pikta, nes būsi apkaltintas ir nubaustas dėl užslėptos reklamos. Tuo įsitikino net premjeras, valdančiosios Socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius, kuriam VRK uždraudė dalyvauti tiesioginėje LRT laidoje.
Vyriausybės vadovas buvo viešai pažemintas, abejingai stebint Seimo valdančiajai daugumai. Čia jau negali kaltinti prezidentės, nes VRK tiesiogiai pavaldi Seimui. Todėl gali kalbėti apie Seimo, jo valdybos lepšiškumą ir bestuburiškumą, leidusį VRK lipti ant galvos Seimui ir Vyriausybei, remiantis 2012 m. pačios VRK priimtomis ir 2014 m. atnaujintomis rekomendacijomis dėl politinės reklamos. Pabrėžiu, įstatymas apie VRK rekomendacijose numatytus draudimus nekalba.
Parlamente, Vyriausybėje į valias valdišką duoną kremtančių teisininkų, tačiau nė vienas nepriminė daugybės Konstitucinio Teismo (KT) Seimo rinkimų įstatymo išaiškinimų ir nepabandė teisme sudrausminti VRK ir pastatyti į jai deramą vietą, numatytą Konstitucijos ir įstatymo.
Tarkim, KT 2004 m. lapkričio 5 d. išvada skelbia: „Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas. Ši konstitucinė nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimą iškėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkiminių ginčių nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus Seimo narių rinkimų santykius. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavim, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams, nes antraip tai reikštų, jog apribojama arba išvis paneigiama Tautos aukščiausios suverenios galios raiška per Tautos atstovybę – Seimą.“
Remdamiesi šia Seimo diskrecija ir teisės aktų hierarchija (jokie VRK sprendimai ir rekomendacijos negali konkuruoti su įstatymu ar kitu aukštesnės galios teisės aktu), mes, penki Seimo nariai (Vida Marija Čigrijienė, Arimantas Dumčius, Povilas Urbšys, Remigijus Ačas ir šių eilučių autorius) padavėme VRK į Vyriausiąjį administracinį teismą ir- savo pačių nuostabai –laimėjome.
Patys save išsikėlę kandidatai į Seimą savo vienmandatėse apygardose surinko daugiau nei tūkstantį parašų, įrodančių, jog turi rinkėjų paramą, sumokėjo iš savo kišenės (o ne iš partijų kasų) solidžius piniginius užstatus, patvirtinančius jų ketinimų rimtumą tokių save išsikėlusių kandidatų šiuose Seimo rinkimuose yra 26. Ir visi jie patyrė įžūlią diskriminaciją – VRK pavogė iš jų LRT eterio laiką.
Nors ankstesniuose rinkimuose save išsikėlusių vienišių būdavo žymiai daugiau, jiems nemokamai būdavo suteikiamas LRT eterio laikas, kaip ir numato Seimo rinkimų įstsatymas. Bet šiemet VRK šiai grupei ir visiems vienmandatininkams pritaikė Viešųjų pirkimų įstatymą, parduodama juos komerciniam transliuotojui pagal VRK 2016 m. rugsėjo 8 d. patvirtintą grafiką.
Negana to, tik iš komercinio transliuotojo elektronio laiško kandidatai sužinojo, kad jų iš anksto įrašyti debatai bus trasliuojami ne TV kanalu, o „YouTube“ ir interneto svetainėse. VRK paskelbtame grafike apie šį pokštą nebuvo užsiminta. Kaip liūdnai juokavome, Zenonas Vaigauskas mus visus pasiuntė į „YouTube“, o juk galėjo pasiūlyti bendrauti su rinkėjais mobiliuoju telefonu. Matyt, tikrai kandidatai rinkimų agitacijai, TV debatams tik trukdo.
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Virginijos Volskienės (pirmininkė), 2016 m rugsėjo 16 d. sprendimu pripažino neteisėtais VRK veiksmus, kuriais kandidatams į Seimo narius vienmandatėse apygardose nebuvo užtikrinta Seimo rinkimų įstatyme įtvirtinta lygi teisė kalbėti valstybinėse visuomenės informavimo priemonėse ir skelbti savo rinkimų programas bei teisė nemokamai naudotis LRT.
VRK diskriminuojamų kandidatų teisės ir rinkimų lygiateisiškumo principas buvo apgintas. Bent iš dalies buvo apgintas ir Seimo, į kurį valosi kojas visi, kas netingi, prestižas.
Negali sakyti, jog dėl to nėra kaltas pats Seimas, noromis nenoromis prisidėjęs prie draudimų antikultūros įsigalėjimo: vis mažiau lieka laisvos erdvės piliečių savivaldai ir iniciatyvoms, vis daugiau draudimų ir noro viską reglamentuoti (siekis uždrausti rūkyti balkonuose). Pats laikas prisiminti Salmano Rushdie įspėjimą: „Laisvė visuomet tik atimama ir niekada nesuteikiama“.
Visuotinį pasipiktinimą, žinoma, pirmiausia Seimu, sukėlė reikalavimas perkant alkoholį rodyti asmens dokumentą. Kai bandai paaiškinti, kad čia Seimas nieko dėtas, žmonės atšauna: tai ką jūs ten Seime darote, jeigu valstybei savo valią gali primesti net prekybos tinklai?
Patyliukais stumiamas dar vienas draudimas, prisidengiant informaciniais karais ir informaciniu saugumu, kuris yra svarbi nacionalinio saugumo dalis. Dėl nedraugiško kaimyno agresyvios propagandos ir dezinformacijos, ypač platinamos Lietuvoje TV kanalais, skubiai buvo priimtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, įsigaliojusios 2015 m. spalio 1 d. Šios įstatymo pataisos ir papildymai svariai sustiprino Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) galias. Tačiau apetitas ateina bevalgant.
Neprabėgus nė metams Seime net trijų parlamento komitetų – Švietimo ,mokslo ir kultūros, Nacionalinio saugumo ir gynybos, Informacinės visuomenės plėtros bendrame posėdyje, gausiai sukviestų žiniasklaidos atstovų akivaizdoje š.m. rugsėjo 21 d. buvo pristatytos „LRTK veiklos kryptys nacionalinio saugumo kontekste 2013- 2015“ ir Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimų projektas, paruoštas LRTK.
Apie kokias naujas informacinio karo grėsmes neteko girdėti, kad kiltų būtinybė vėl keisti mažiau nei prieš metus papildytą įstatymą (apie tai nė žodžiu neužsiminė ir projekto autoriai). Man pasirodė kiek ironiška, kad įstatymo papildymų projektas buvo pristatytas Seimo Konstitucijos salėje, nes Lietuvos Konstitucijos 44 straipsnis masinės informacijos cenzūrą draudžia. Tiesa, nūnai tai vadinama ne cenzūra, o Lietuvos informacinės erdvės saugumo ir valstybės nacionalinių saugumo interesų apsaugos užtikrinimu.
Sergėdama mus nuo kenksmingos informacijos, LRTK naujomis įstatymo pataisomis numato teisę disponuoti specialiomis techninėmis priemonėmis, kurios jai leistų nutraukti nelicenzijuotą radijo ir televizijos programų transliavimą ir retransliavimą, taip pat jų platinimą internetu. Ir svarbiausia – pačiai LRTK suteikti teisę taikyti administracinę atsakomybę (bausti).
Nors galiojantis įstatymas numato LRTK galimybę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neteisėtos veiklos nutraukimo, kaip prisipažįsta projekto autoriai, ši procedūra yra sudėtinga – teisme ne visuomet pasiseka įrodyti, kad įstatymas buvo pažeistas. LRTK nori pasilengvinti sau darbą.
Ir už tai gauti daugiau pinigų: iš rinkos dalyvių kas ketvirtį rinkti ne 0,6 , o 0,8 proc. mokestį LRTK veiklai finansuoti. Gerokai nustebino komercinių transliuotojų atstovų entuziazmas, su kuriuo jie sutiko padidinti rinkliavas. Galima įtarti korporatyvinius susitarimus ir ryšius. Įdomu, ar tokiam samdomų darbuotojų nesutramdomam troškimui mokėti LRTK daugiau pritartų savininkai ir akcininkai?
Ydinga praktika, kai įstatymą pati sau ruošia institucija, nors ir neturėdama įstatymų leidybos iniciatyvos teisės. Natūralu, ji bando prakišti sau patogų įstatymą, paisydama savo, o ne visuomenės interesų.
Taip nutiko ir šiuo atveju – visuomenės interesas gauti kuo įvairesnę informaciją, kuri sustiprina jos atsparumą propagandai ir dezinformacijai. Informacinį karą galima laimėti įdomesnėmis, geresnėmis programomis, o ne draudimais.
Dar nuo žmonijos aušros žinoma, kad draudžiamas vaisius – pats saldžiausias. Pagrindinė Europos Sąjungos (ES) direktyva „Televizija be sienų“ kaip tik kalba apie Europos garso ir vaizdo sektoriaus stiprinimą, naujų technologijų plėtrą, kokybiškų programų kūrimą. Direktyvoje apribojimai taikomi tik komercinei reklamai, bet ne informacijai.
Neatsitiktinai LRTK projekte tokios kuklios nuorodos į į Europos kontekstą, Europos Parlamento ir ES Tarybos galiojančias ar ruošiamas direktyvas, pavyzdžiui, 2002 m. direktyvą „Dėl elektronių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų“ (Prieigos direktyva), kuria siekiama sukurti atvirą ir konkurencingą rinką, kad galutinis vartotojas gautų geriausią paslaugą teisingomis kainomis.
ES siekiama palegvinti žmonių prieigą prie šių tinklų, Lietuva – ją apriboti. ES elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo sistema nėra taikoma garso ar televizijos transliacijų turiniui, kaip tai daro mūsų nacionalinė reguliavimo institucija.
Grįžkime prie rinkiminių reikalų. Ir be orakulo pranašysčių ar brangiai kainuojančių apklausų galima prognozuoti žmonių abejingumą ar net apatiją artėjančiuose rinkimuose. Po galybės draudimų, suvaržymų, apribojimų ir rekomendacijų nususintos rinkimų kampanijos balsuotojų aktyvumas bus menkas, nes ne vienas įsitikinęs, jog rinkimai įvyks ir be jo. Kaip šauksi, taip rinkėjai ir atsilieps.
Lietuviška demokratija: rinkimų agitacija be kandidatų dalyvavimo, patys rinkimai – be rinkėjų?