Gyva bėda, kad nebėra kam ieškoti, nes specialiosios tarnybos su šia didžiosios korupcijos perykla dirba ranka rankon. Kitaip tariant, lapė vištidėje.
Šios tamsios istorijos apie nepastatytą „Suskystintų dujų terminalą“ pabaiga šviesi. Neapsiverčia liežuvis jos pavadinti laiminga, nes per daug čia sužlugdytų karjerų, sumaitotų likimų, nepataisomai sugadintų sveikatų. O pagrindinis herojus šios laimingos pabaigos nesulaukė- jo jau nebėra gyvųjų tarpe.
Šviesos spindulys, nelauktai nušvietęs mūsų tamsos karalystę,- tai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LTA) sprendimas, apgynęs ankstenių teismų neteisingų nuosprendžių aukas, buvusius Ūkio ministerijos pareigūnus Neringą Pažūsienę, Anicetą Ignotą ir nutraukęs jiems iškeltą baudžiamąją bylą.
LTA Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos ( pirmininkas Antanas Klimavičius, narys Olegas Fedosiukas ir pranešėjas Vytautas Piesliakas) nutartis nūnai visų cituojama kaip šv. Raštas.
Nepajėgiu atsispirti pagundai ir aš pacituoti šį nuteistus nekaltus žmones išteisinusį ir sykiu apjuodintą nacionalinį verslą reabilitavusį, valstybės gyvenime istorinę reikšmę įgijusio teisinio dokumento tekstą:
„Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl N.Pažūsienės ir A.Ignoto padarytų veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo kaip nusikaltimo, padaryto BK 228 straipsnio 1 dalyje, pažymi, kad teismai N.Pažūsienės ir A.Ignoto veiksmus turėjo vertinti ne formaliai, o visos Lietuvos politinės, ekonominės situacijos, valstybės strateginių uždavinių bei AB „Achema“ , kaip didžiausios gamtinių dujų vartotojos Lietuvoje, pagrįstai turinčio interesą tapti naujai steigiamos įmonės akcininku, o ne atsitiktinės nedidelės įmonės, teisėto suinteresuotumo bei indėlio į studijos parengimą kontekste,. Kolegija laiko, kad kasatorių veiklos , dėl kurios padarymo jie buvo teismų nuteisti, buvo vertinamos vien tik formaliai, neatsižvelgiant į visą politinį ir ekonominį šios problemos kontekstą, Lietuvos , kaip valstybės, interesą dėl kuo greitesnio energetinio nepriklausomumo įgyvendinimo, neatsižvelgiant į Vyriausybės poziciją ir nuteistųjų, kaip Vyriausybės valios vykdyutojų, pareigas“.
LAT nutartis- ir teisingumo, ir valstybinio požiūrio triumfas, valstybės intereso pergalė: „Pirmiausia pažymėtina, kad suskystintų gamtinių dujų terminalo klausimas- tai valstybės energetinio nepriklausomumo klausimas, todėl ne N.Pažūsienė ir A.Ignotas, o valstybė Vyriausybės asmenyje buvo ir yra suinteresuota kuo greitesniu šios problemos sprendimu“.
LAT kolegija akmens ant akmens nepaliko iš Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Giedriaus Tarasevičiaus kurptos bylos, ir Vilniaus apylinkės teisėjo Valdo Petraičio gėdingo nuosprendžio (kurį vėliau nekritiškai pakartojo Vilniaus apygardos teismo kolegija):“ Iš tiesų teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant to, jog apylinkės teismo nuosprendis surašytas 94 lapuose, jo motyvuojamoji dalis dėl N.Pažūsienės ir A.Ignoto nuteisimo sudaro tik pusantro lapo“.
Triuškinama LAT išvada skamba kaip netiesioginis kaltinimas šios bylos iniciatoriams, prokurorams ir teisėjams:“Tačiau kalbant apie realią žalą valstybei, tai žala valstybei padaryta ne kasatorių veiksmais, proteguojant AB „Achema“ , o tuo, kad šis projektas nebuvo įgyvendintas ir Lietuva iki šiol neturi suskystintų dujų terminalo“.
Dar vienas šviesos spindulys - paakinta trijų drąsių LAT vyrų, Vyriausybė ir Seimo socialdemokratų frakcija jau pareikalavo atsakomybės dėl valstybei padarytos žalos, konstatuotos LAT nutartyje, prašydama, kad Generalinė prokuratūra išsiaiškintų, kas sužlugdė šį strateginį projektą.
Tai nėra sunki užduotis, nes projekto ir Lietuvos energetinio saugumo nedraugų dera ieškoti „savame kieme“ , o ne užsienio valstybėse. Tačiau kaip tik todėl maža vilties, kad Generalinė prokuratūra ką nors paims nagan, mat, nemaža prokurorų, taip pat aukščiausio rango, čia yra giliai įmerkę uodegas.
Tą būtų galėjęs patvirtinti velionis Bronislovas Lubys, pirmasis pradėjęs kelti triukšmą, kad Lietuva brangiausiai Europoje perka rusiškas dujas ir kad tuometis energetikos ministras Arvydas Sekmokas yra įžūlus neraustantis tautos akių dūmėjas, visą kadenciją tuščiažodžiaujantis apie “teisingas kainas“, kurias ryt- poryt neva pavyks išsiderėti iš „Gazprom“, tačiau į Maskvą siiunčiantis derėtis bemaž Energetikos ministerijos valytojų lygio delegaciją.
Iš nesuskaičiuojamų savo titulų ir regalijų B.Lubys labiausiai brangino Kovo 11-osios
Akto signataro vardą.
Koncerno „Achemos grupė“ prezidentas visuomet sielojosi dėl šlyjančių valstybės reikalų, kad dėl korupcijos ir nemokšiško valdymo ji ritasi nuokalnėn. Kaip niekas kitas suvokė, kad Lietuvos nepriklausomybės byla nėra baigta, kol ji neištrūko iš energetinės priklausomybės nuo Rytų. Monopolininko diktuojamos plėšikiškos energetinių išteklių kainos skurdina krašto žmones, pakerta nacionalinio verslo konkurencingumą, galiausiai lemia nedarbą ir net emigraciją.
Iš šios vergiškos energetinės priklausomybės nuo vieno šaltinio gali išvaduoti tik suskystintų dujų terminalas.
Atrodė, pagal 2007 m patvirtintą Nacionalinės energetikos strategiją Gedimino Kirkilo Vyriausybei 2008 m. priėmus nutarimą statyti terminalą, panaudojant viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės privalumus, taigi,pakvietus neviešo konkurso būdu į AB „Suskystintų dujų terminlas“ steigėjus „Achemą“ , pagaliau išmušė B.Lubio valanda.
Terminalas būtų tapęs B.Lubio viso gyvenimo vainiku. Ir dovana Lietuvos nepriklausomybei. Šiam projektui jis sutelkė visą savo verslininko, vadybininko, politiko, mokslininko (turėjo mokslų daktaro, universiteto chemijos fakulteto docento laipsnius) talentą ir patirtį.. Tai jo idėja - anuomet novatoriška ir Lietuvoje negirdėta - ne statyti terminalą Klaipėdos uosto ankštoje krantinėje, kur žemė- neįkainojamos vertės, o pirkti laivą-saugyklą.
Japonijoje „iš antrų rankų“ tik už 90 mln.JAV dolerių surado laivą- saugyklą, suderėjo, kad japonai tamps AB „Suskystintų dujų terminalo“ akcininkai, kurie nemokamai Klaipėdos uoste aptarnaus ir prižiūrės laivą- saugyklą net 20 metų , taip pat sugebėjo į terminalo akcininkus privilioti ir nepriklaomus būsimus suskystintų dujų tiekėjus.
Pagal B.Lubio verslo modelį, terminalo statybos ir eksploatacijos kaštai nebūtų buvę užkrauti ant Lietuvos žmonių pečių, valstybės biudžetui jis būtų kainavęs minimaliai.
Tai būtų svajonė, o ne terminalas. Atrodė, pavasaris išaušo pagaliau ir mūsų kieme. Ir čia trenkė smūgis.
Be abejo, B.Lubys anaiptol nebuvo naivuolis ir nutuokė, kad savo monopolininko aukso kasyklas gins ne tik kaimynas iš Rytų. Man, anuomet dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiajam redaktoriui, koncerno prezidentas savo kabinete net kelissyk tvirtino, jog per metus Lietuvos energetikos sektoriuje išgrobstoma, išplaunama ir iššvaistomas vienas milijardas litų, todėl čia iki soties pinigų kyšiams, papirkinėjimams, brangiausioms advokatų kontoroms ir įtakingiausioms viešųjų ryšių agentūroms.
Aš, kaip ir dauguma lietuvių, vargiai skiriantis milijoną nuo milijardo (per didelis skaičius), nenorėjau tuo patikėti. Bet po penkerių metų garsusis Seimo Artūro Skardžiaus komisijos parlamentinis tyrimas su kaupu patvirtino, jog pranašisškos B.Lubio ištaros buvo teisingos.
Nujausdamas būsimą smūgį, B.Lubys atsisakė premjero G.Kirkilo pasiūlytos pusės AB „Suskystintų dujų terminalas“ akcijų paketo, pasitenkino kukliais 20 proc., o ir tų dalį su galimybe perleisti užsienio ir vidaus investuotojams, 80 proc. palikdamas Vyriausybės rankose. „Achema“ prisiėmė trečdalį galimybių studijos išlaidų, pati suformavo pradinį įstatinį kapitalį- nebuvo panaudotas ir neprapuolė nė vienas valdiškas centas. Tačiau ir tai neišgelbėjo
Kaip ir tai, kad bendras projektas buvo palaimintas aukščiausios valdžios. Pasitvirtino, kad valstybę valdo ne tautos išrinktas Seimas, ne konstitucinė Vyriausybė, o slaptosios tarnybos, nebūtinai tarnaujančios Lietuvai. Formalia dingstimi pradėti terminalo puolimą tapo :Lietuvos dujų“ , tuomet kontroliuojamų „Gazprom“, skundas.
Valstybės saugumo departamento III ekonominės valdybos (nūnai panaikintos) viršininkas Linas Jurgelaitis davė komandą operatyviniam tyrimui, kuris reiškė terminalo projekto kontroliavimą ir kompromitavimą, o praktiškai - koncerno „Achemos grupė“ juristų ir Ūkio ministerijos pareigūnų, premjero ir ministro Vito Navicko pavedimu kuruojančių terminalo darbus, telefono pokalbių klausymas. Šie saugumiečių įrašyti telefoniniai pokalbiai ir susirašinėjimas elektroniniu paštu virto pagrindiniais ir bene vieninteliais „įrodymais“ baudžiamojoje byloje.
VSD surinktą informaciją perdavė Specialiųjų tytrimų tarnybos (STT) direktoriaus pirmajam pavaduotojui Aidenui Karpui. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojui Irmantui Mikelioniui uždegus žalią šviesą, slaptas saugumiečių tyrimas virto skandalingu ikiteisminiu tyrimu- kratos Ūkio ministerijos valdininkų N.Pažūsienės, A.Ignoto, Gedimino Miškinio kabinetuose, apklausos, triukšmas žiniasklaidoje. Visi bemat užmiršo terminalą ir energetinį saugumą.
Pagal panašią schemą buvo sudorota ir klaipėdiškė „Naftos grupė“: kratos, areštai, kol bendrovė buvo išstumta iš Klaipėdos uosto ir jos vietą užėmė tiesiogiai Kremliui pavaldi „LUKoil“ antrinė bendrovė. Dabar niekam nė motais, kad „Naftos grupė“ laimi bylą po bylos, prisiteisdama iš valstybės milijonus.
Iki LAT nutarties niekam nerūpėjo, kiek nuostolių padaryta Lietuvai, sužlugdžius AB „Suskystintų dujų terminalas“ , kuris mažiausiai jau būtų veikęs ketverius metus. Atvirkščiai, svarbiausi šios operacijos dalyviai paskatinti: A.Karpus paskirtas Lietuvos banko Saugos departamento vadovu, I.Mikelionis persikraustė į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų vyriausiojo prokuroro kabinetą,. Ką čia,žmogau, gali psakyti?
Šiemet vis dėlto sulauksime Klaipėdos uoste laivo - saugyklos. Tai kam reikėjo torpeduoti B.Lubio laivą - saugyklą? Kam reikėjo išardyti „Leo LT“, jeigu pagal tą patį modelį buvo sukonstruoti energetikos monstrai monopolininkai „Visagino AE“, o dabar –„Lietuvos energija“ , neatsisakantys atominės jėgainės planų?
Tie vidutinybės „laborantai“ ir „top vadybininkai“ patys nieko nepajėgia sukurti. Jie gali tik pavogti- šiuo atveju idėjas.
Tačiau svetimomis plunksnomis apsikaišę „laborantai“ ir „top vadybininkai“ iš verslininkų nugvelbtas idėjas patobulino. Perėję valstybės žinion, projektai pasidarė keleriopai brangesni.
Lietuvoje dabar pirmenybė teikiama gigantiškiems, patiems brangiausiems, kapitalui imliausiems projektams, galingiausiems pasaulyje atominiams reaktoriams, didžiausiems laivams- saugykloms- negi gaila valdiškų pinigų?.
Akivaizdu, kodėl G.Kirkilo Vyriausybės vakarietiškas užmojis į valstybės ekonomikos vežimą įkinkyti lietuvišką stambųjį kapitalą,sujungiant viešąjį ir privačius sektorius, „laborantams“ ir „top vadybininkams“ buvo mirtinai pavojingas.
Antai privatizuotų Vakarų skirtomųjų tinklų(VST) ir valstybinių Rytų skirstomųjų tinklų rodiklių milžiniškas kontrastas pradėjo badyti akis ir grėsė baigtis skandalu.
Jokia mada negalima įsileisti į valstybinį energetikos sektorių privataus verslo, kuris nepakenčia savos ir svetimos kišenės painiojimo, geriau ir greičiau, nei visos specialiosios tarnybos, prokurorai, antikorupcijos komisijos ir korupcijos prevencijos programos atgraso nuo korupcijos.
Šį „aukštesniosios jėgos“ nebylų norą, kad privačiam verslui ne valia kišti nosį į viešąjį sektorių( įskaitant ir politiką), išgirdo turtingiausias Lietuvos žmogus Nerijus Numavičius .
Gavęs pirmuosius niuksus, jis nepuolė įrodinėti: “Ei, užpuolėte ne tą vaikiną“. Atsisakęs „Leo LT“ ir VST , užgniaužęs savo atomines ambicijas, tyliai pasitraukė iš energetikos - užtat išliko žurnalo „Forbes Magazine“ ir- ačiū Dievui- gyvųjų sąrašuose.
B.Lubys, užsispyręs laikytis savo ir statyti privatų terminalą, kuris būtų virtęs valstybei gyvu priekaštu dėl išlaidavimo, prilygstančio bepročiavimui, pasirašė sau mirties nuosprendį, nors mirties bausmė Lietuvoje oficialiai ir atšaukta. Bet mūsų krašte svarbiausi dalykai vyksta neoficialiai.
Sykiais man atrodo, kad patikimiausia korupcijos priebėga - kova su korupcija. Kova, kurios didžioji korupcija nė nepastebi.Visas laimikis: nutvertos pilkos savivaldybės ir ministerijų pelės,. gydytojas su močiutės šimtine kišenėje, rečiau- apsižioplinęs policininkas.
Užtat kiek nesuskaičiuojamų kovotojų su korupcija, kokios galimybės pasidabinti savo galvą laurais. Ir apipilti purvais politinius priešininkus ar verslo konkurentus, jeigu gali tikėtis draugiškos talkos iš prokurorų, VSD, STT, FNNT.
Ar kova su korupcija neprimena kovos Lietuvoje su KGB (šios bjaurastys, griaunančios valstybę ir darkančios visuomenę, susijusios)?
Nuo pat pirmosios atkurtos nepriklausomybės dienos buvo paskeltas karas šiai nusikalstamai organizacijai. Buvo sudaromos komisijos, priiminėjami įstatymai, rašomi istorikų darbai ir knygos. Ir, be abejo, demaskuojami „stukačiai“ ir kitokie įvairių kategorijų kagėbistai.
Tačiau tai buvo vis paskiri atvejai, neiškeliant į dienos šviesą viso KGB agentūros tinklo, apraizgiusio Lietuvą okupacijos metais.
Lietuvoje iš viso būta apie 115 tūkstančių KGB agentų- kone Panevėžys iki emigracijos. O jeigu pridurtume šeimos narius, susirinktų ir visas Kaunas.
Ir tik išrinktas į Seimą išgirdau stulbinamą „valstybinę paslaptį“: kovai su KGB tamsybės legionu ( liustracijai) Lietuvos valstybė buvo skyrusi vieną etatą (kuris jau panaikintas) ir visuomeninę komisiją( kuri jau išsibėgiojusi).
Valdžioje dešniuosius keitė kairieji, buvusius komunistus- patriotai. Tačiau per visus nepriklausomybės 24 metus kovai su KGB juodulio krešuliu buvo sukrapštytas vienas etatas. Vargu ar per nepsižiūrėjimą, sykiu apdairiai neužmirštant aklinai uždaryti , izoliuoti archyvus nuo visuomenės.
Tokia valstybės kova su KGB virto visų Lietuvos kagėbistų- gyvųjų ir mirusiųjų- saugiausiu skydu. Garsiai ištrimituota liustracija tebuvo muilo burbulas. Kaip ir kova su korupcija . Kol kas. Nieku gyvu nepraraskime vilties ir nepasiduokime.
P.s. Šis ilgas tekstas pavadintas „mažuoju ese“ bent kiek ironiškai, nes tai viso labo bandymas šaukštu išsemti lietuviškos korupcijos jūrą.