D.Ulbinaitės kaltumą ar nekaltumą lems ne ikiteisminis tyrimas ir teismas, bet rinkimų rezultatai. Toks teiginys - nei į tvorą, nei į mietą, nes prieštarauja teisinės valstybės principams, taip pat Lietuvos Konstitucijai, pagal kurią teisingumą vykdo tik teismas. Be mažiausios abejonės. Bet iš kur jūs traukėte, kad Lietuva – teisinė valstybė?
Vis dėlto šie prezidentės žingsniai - atsisakymas bendradarbiauti su prokurorais ir įtariamosios apdovanojimas Atminimo ženklu - perpildė net nuosaikių Lietuvos politikų kantrybės taurę. Jau ne tik gatvės rėksniai, neatsakantys už savo žodžius, išdrįsta prasitarti, kad vien D.Ulbinaitės ikiteisminio tyrimo byla būtų daugiau nei pakankamas pagrindas kelti D.Grybauskaitei apkaltos bylą Seime.
Ką daryti prokurorams, kurie pačiame ikiteisminio tyrimo įkarštyje apie vienintelę jų įtariamąją išgirsta valstybės vadovės ištarmę: “Aš ja pasitikiu... Slapta informacija iš prezidentūros negalėjo nutekėti“? Kur kreiptis prokurorui , vadovaujančio ikiteisminiam tyrimui, dėl atviro spaudimo ir jo nepriklausomumo principo trypimo?
D.Grybauskaitė lyg tyčiotųsi ir iš bylos tyrėjų, ir iš savo kritikų, lyg raudonu skuduru mosuotų jiems visiems panosėje, apdovanojimu it neatrišamu Gordijaus mazgu sukabindama savo ir įtariamosios vyriausiosios patarėjos likimus. Ji net laikinai tapo D.Ulbinaitės spaudos atstove, mat Prezidentūros viešųjų ryšių šefė (oficialiai- Spaudos tarnybos vadovė) nebegali atlikti savo pareigų, nes pati virto viešųjų ryšių problema, be to, šiuo metu faktiškai įslaptinta, suvaržyta ikiteisminio tyrimo.
Prezidentė, pradėjusi kaip liudininkė atsakinėti į klausimus, būtų bylos tyrėjams suteikusi galingą vidinį akstiną ir atvėrusi kelius, kurie nuvestų nežinia kur. Gal net iki jos. Ir dar toliau.
Ir naivuolis netiki, kad informacijos nutekėjimas Prezidentūroje - atsitiktinis paskiras epizodas, įvykęs be rūmų šeimininkės žinios.
Lietuvoje jau susiformavusi slaptos informacijos tekinimo tradicija, kurią vertėtų nuodugniau patyrinėti. Gal tik tikslais, bet ne braižu ir operacijos dalyviais- Valstybės saugumo departamentas(VSD)- Prezidentūra- Generalinė prokuratūra- skiriasi „Snoro“ skandalas: kaltę dėl informacijos nutekėjimo bandyta suversti niekuo dėtiems žmonėms, o tikrieji nusikaltėliai paslėpti ir nesurasti iki šiol.
Simboliška, kad prezidentė tuo pačiu Atminimo ženklu sykiu su D.Ulbinaite pagerbė ir vieną svarbesnių „Snoro“ informacijos nutekinimo operacijos dalyvių Raimondą Palaitį, kuris, jos nepamirštamu žargonu tariant, buvo „ne prie ko“.
D.Grybauskaitės nesustabdė ir įsiteisėję teismų nuosprendžiai, kad buvęs vidaus reikalų ministras neteisėtai atleido Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą, padarydamas pareigūnams moralinę ir materialinę žalą, kurią turi atlyginti valstybė.
Tokia prezidentės bravūra, nekreipiant dėmesio į nieką,- gerai apgalvota gynyba.
D.Grybauskaitė geriau nei jos oponentai nutuokia, kad Lietuvos prezidento statusas yra individualus, išskirtinis, ne toks, kaip visų kitų piliečių, taip pat aukščiausių pareigūnų. Jis vienintelis gali vadintis valstybės vadovu.
Kadangi prezidentas yra vienintelis, kurį tiesiogiai renka Tauta, jis yra vienintelis, kuris prisiekia Tautai. Niekas - jokia kita valdžios šaka, partija ar interesų grupė- jam negali daryti įtakos, išskyrus Tautą. Štai kodėl vieninteliam prezidentui suteiktas toks platus imunitetas.
Vieninteliam prezidentui - net teismo sprendimu - negalima taikyti operatyvinių (dabar sakoma- kriminalinės žvalgybos) priemonių.
Prezidentą, vienintelį iš pareigūnų liudijant ikiteisminiame tyrime išskiria ir Baudžiamojo proceso kodeksas, kurio 82 straipsnis nurodo: “Respublikos prezidentą jo sutikimu apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas Respublikos prezidento rezidencijoje”. Prezidentui suteikta teisė sutikti arba nesutikti. Šia teise D.Grybauskaitė ir pasinaudojo. Žinoma, galima kalbėti apie moralinius šio atsisakymo aspektus, pasitikėjimą Lietuvos prokuratūra, kurios vadovybę ji pati suformavo, bet tai jau būtų kita tema.
Šita neįveikiama imuniteto siena išnyksta tik pasibaigus prezidento įgaliojimams. O iki tol ją tegalima taranuoti vieninteliu būdu - apkalta.
Nėmaž nepanašu, kad vis garsėjančios viešos kalbos apie apkaltą būtų pačiai prezidentei perkūnas iš giedro dangaus. Iš kur tokia olimpinė ramybė?
Prisimenu, visuomenininkai Alvydas Medalinskas, Darius Kuolys S.Daukanto aikštėje rengė pirmuosius mitingus, kuriuose švytėjo Nijolės Sadūnaitės, Kovo 11-osios signatarų Nijolės Oželytės, Broniaus Genzelio, Romualdo Ozolo veidai. Iš pradžių tai buvo ne protesto, o solidarumo su prezidente akcijos, kurios palaikė jos kovą su korumpuota politine ir teisine sistema. Viename tų taikių inteligentiškų mitingų pirmąkart gavau marginalų leidžiamą keistą laikraštėlį, kurį vienas nusituokiantis, neblogai informuotas mano bičiulis pavadino „Prezidentūros oficiozu“.
Pamaniau, kad bičiulis šmaikštauja - nuo pirmo iki paskutinio puslapio tame laikraštėlyje buvo rašoma apie D.Kuolio ir kitų visuomenininkų rezgamus juodus sąmokslus prieš gerbiamą prezidentę, jai gresiančią apkaltą. Kadangi visus „sąmokslininkus“ gerai pažinojau, skaniai sykiu pasijuokėme iš tokių blėnių. Kam gali šauti į galvą mintis apie apkaltą reitingų (kiti sako- širdžių) karalienei, kurią patikimiau nei prezidento imunitetas sergsti absoliutus Tautos pasitikėjimas ir meilė?
Tačiau aš nesijuokiau paskutinis. Mat D.Grybauskaitė bemaž nuo pirmos dienos prezidentūroje paskelbė karą oligarchams, o aš tuo metu vadovavau „oligarcho“, šviesaus atminimo Bronislovo Lubio koncernui priklausančiam dienraščiui. Gal ir natūralu, kad prezidentė tikėjosi atsakomosios reakcijos. Tik gerokai vėliau išgirdau, kad ji visur pradėjo įžvelgti „oligarchų sąmokslus“, apie kuriuos patys „oligarchai“ nė nesapnavo.
Kadangi D.Grybauskaitės jaunystės studijų laikais įvairiopi sąmokslai(kapitalistų, imperialistų, sionistų, maoistų, nacionalistų) buvo pakelti į akademinio mokslo lygį, jos mentalitetas labai imlus sąmokslo teorijai. O kai sąmokslininkų prezidentė pristigdavo, jų parūpindavo Valstybės saugumo departamentas(VSD), tapęs tikru klastočių fabrikėliu (tokia saugumiečių klastote buvo pradėta „Snoro“ informacijos nutekinimo sufabrikuota byla).
Prezidentės poreikį konspiracinėms teorijoms puikiai pajuto ir konservatorių kamarilė, to marginalinio laikraštėlio niekus ir saugumiečių operatyvinius pramanus (kurių ničniekas negali patikrinti ir pareikalauti atsakomybės) pavertusi oficialia politika. Antai visus savo energetinės politikos riktus, strateginių energetinio saugumo objektų nesėkmes ji aiškina „Gazprom“, jo tarpininkų kėslais bei klasta.
Ir uoliosios kamarilės ekstazę sukėlusi skandalinga D.Ulbinaitės nutekinta VSD pažyma apie Kremliaus ruošiamas informacines atakas prieš prezidentę - tipiškas, nors ir nemokšiškai sukurptas „sąmokslo teorijos“ pavyzdys.
Žodžiu, viskas, kas Lietuvoje nenusisekė - luoši įstatymai, žlugusios reformos, energetikos ir kitoniškos „piramidės“, išvogti bankai, visuomenės apatija ir nepatriotinės jaunimo nuotaikos, augančios savižudybės, emigracija, nedarbas ir visos kitos negandos- tai priešų darbas, užsimaskavusių įtakingų asmenų , o ypač grupuočių veikla, nukreipta prieš prezidentės gerą vardą.
Taip prasideda įnirtingas karas visais frontais - parlamento debatuose, žiniasklaidoje , formuluojant užduotis slaptosioms tarnyboms- su sąmokslininkais , kurie neegzistuoja. Karas su vaiduokliais.
„Aš netvirtinu, kad sąmokslų apskritai nebūna. Jie tampa svarbūs, pavyzdžiui, tada, kai žmonės, tikintys sąmokslo teorija, gauna valdžią,- rašo įžymus XX a. filosofas ir sociologas Karlas Raimundas Popperis.- Reikia pripažinti, kad sąmokslai rengiami. Bet kartu esama ir kito svarbaus fakto, nepaneigiančio sąmokslų buvimo, bet paneigiančio sąmokslo teorijos teisingumą: galiausiai tik nedaugelis sąmokslų pasirodo esą sėkmingi. Sąmokslininkai retai pasinaudoja savo sąmokslo vaisiais“.
Kodėl taip atsitinka, klausia K.R.Popperis ir atsako: visuomenės gyvenimas yra toks, kad nesvarbu, rengiami sąmokslai ar ne, nes tai veikla lanksčioje ar trapioje institucijų ir tradicijų struktūroje, veikla, sukelianti daugybę nenumatytų šios struktūros reakcijų, todėl rezultatai taip skiriasi nuo siekių.
Juk kas galėjo numatyti, kad D.Grybauskaitės „skiepai“ įvarys jos vyriausiąją patarėją į aklavietę, iš kurios nei rėkti, nei bėgti. Ne geriau baigėsi ir „Snoro“ epopėja, kuri iš teisybės ir nesibaigė: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, Seimo pavedimu gavęs laikinosios parlamentinės tyrimo komisijos teises, grįžo prie „Snoro“ istorijos, kurioje per daug baltų dėmių.
Ar ne dėl tokių nesėkmių, kai rezultatai visiškai skyrėsi nuo siekių, ūmai prezidentės griežtos kritikos sulaukė jos pačios patronuojamas VSD? Taip pat netikėtai ir ne laiku, prieš rinkimus atsistatydino prezidentės vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jonas Markevičius.
Sausio 21-23 d. Seimas renkasi į neeilinę sesiją, kurios darbotvarkėje- dar vienas mėginimas galutinai ištaisyti seną klaidą, nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo. Prezidentą Rolandą Paksą galima teisėtai laikyti vienintelio sąmokslo, kurį suplanavo ir sėkmingai iki galo įvykdė elitas, auka. Kokia paikystė buvo anuomet didžiuotis, jog mes pirmieji Europoje surengėme prezidento apkaltą.
Dėsninga, patys sąmokslininkai savo sąmokslo vaisiais nepasinaudojo. Skaudžiausia- lauktas valstybės gyvenimo lūžis, apsivalymas neįvyko. Atvirkščiai, valstybės reikalai ir kai kurių asmenybių likimai nuėjo šleivai kreivai, viešajame gyvenime prasidėjo sunkiai suprantami dalykai, VSD, kitos specialiosios tarnybos tapo tartum nekontroliuojamu džinu, išleistu iš butelio. Tvirtai tikiu: nebūtų buvę apkaltos- nebūtų įvykusi ir Vytauto Pociūno tragedija, pulkininkas iki šiol VSD ar kitur tarnautų Lietuvai, gintų jos nepriklausomybę.
Apkalta buvo veikiau valstybės atsilikimo ar nebrandumo nei pažangos požymis: senų demokratijų kraštuose net stipriausios politinės jėgos vengia pakeisti Tautos( visų žmonių, visuomenės) pareikštą valią. Jeigu prezidentą išrinko Tauta, prezidentas prisiekė Tautai, tik Tauta, o ne grupelė politikų ir teisėjų turi lemti jo likimą.
Todėl visuomet kur kas geriau prezidento rinkimai, nei prezidento apkalta.
Tuo anaiptol nenoriu pasakyti, kad lietuviškoji parlamentinė demokratija neserga mažakraujyste, nes, pažeidus konstitucinę paskirų valdžių „stabdžių ir atsvarų“ pusiausvyrą, Konstitucijos reikalaujama visų be išimties valdžių( išskyrus teismus) parlamentinė kontrolė pasidarė nuobodžiu formalumu ir apgailėtina butaforija.
Būtina nedelsiant sustabdyti praėjusią kadenciją prasidėjusią slinktį į unitarinę valstybę, kurioje, pasak nacionalinės teisės klasiko Mykolo Riomerio, visų galių šaltinis yra vienas (neminėsime Dievo vardo be reikalo). Būtina gaivinti ir tvirtinti demokratines institucijas, kad jų visų, nekalbant jau apie prokuratūrą ir teismus, veikla bei sprendimai mažiausiai priklausytų nuo valdančiųjų neišvengiamos kaitos, naujai išrinktų personų įnorių, ambicijų ar kompleksų.
Tada ir prezidento rinkimai pralaimėjusiems nevirs paskutinio teismo diena, o laimėtojo neatskirs nuo žmonių, nepavers jo sąmokslo teorijos įkaitu, kurį net sapnuose persekioja sąmokslininkai. Demokratinėje valstybėje sąmokslo teorija yra juokinga atgyvena.