„Dangaus šimtinė“ dieną naktį budi iš Maidano kylančioje Instituto gatvėje, kuria protestuotojų minios mėgino veržtis anuomet dar Viktoro Janukovyčiaius valdomos prezidentūros link... „Dangaus šimtinė“ žvelgia į tave iš gatvės pašaliuose sukrautų altorėlių nuotraukų - iš tiesų žuvusiųjų nuo snaiperių kulkų yra daugiau nei šimtas.
Tačiau talpi ir taikli metafora, primenanti Thortono Wilderio šedevro „Šventojo Liudviko karaliaus tilto“ „dangaus teatrus“ į kuriuos persikelia patys geriausieji ir į kuriuos renkasi ne šios žemės publika, be pompastikos ir daugiažodžiavimo viską pasako apie žuvusius Maidano didvyrius ir ukrainiečių tautos amžiną pagarbą jų atminimui.
Būtent „Dangaus šimtinė“ man padėjo perprasti, koks ukrainiečių tautą įžeidžiantis yra putiniškas melas, neva Ukrainoje kovoja lietuvių ir lenkų kariai, o Maidaną sukurstė amerikiečiai.Suprask: patys ukrainiečiai nepajėgūs pasirinkti savo kelio iš „rusų pasaulio“ į Europą, iš laukinės stepės į Vakarų civilizaciją.
Suprantama, Ukrainai būtina Europos Sąjungos ir JAV skubi ir kur kas didesnė nei iki šiol politinė, diplomatinė, o ypač finansinė ir karinės ginkluotės pagalba. Tačiau kraują už laisvę lieja ne lietuviai, ne lenkai, ne amerikiečiai, o patys ukrainiečiai. Tai jų sprendimas ir pasirinkimas. „Dangaus šimtinėje“ – nė vieno užsieniečio, įvairaus amžiaus, profesijų taikūs bemaž visų krašto sričių atstovai, kaip ir mūsų Sausio 13-osios Lietuvos laisvės gynėjai.
Atrodė, kad spalio 26 d. Ukrainoje buvo susirinkęs visas pasaulis- vien mūsų viešbutyje buvo apsigyvenę apie 200 kanadiečių. Rinkimų į Aukščiausiąją Radą dienomis Ukrainoje triūsė per 2 tūkstančius užsienio stebėtojų, ekspertų, politologų, žurnalistų. Lietuvos Seimo 15 žmonių delegacija šioje tarptautinėje jūroje stačiai ištirpo. Tačiau Aukščiausiąją Radą rinko pati ukrainiečių tauta, jos sprendimo negalėjo paveikti nei Rytai, nei Vakarai. Rezultai žinomi. Jie pranoko lūkesčius.
Svarbiausia- rinkimai tikrai buvo laisvi ir demokratiniai, puikiai organizuoti. Iškyrus ATO zoną - šia santrumpa (reiškiančia Antiterostinę opreciją) žymima karo veiksmų ir okupuotas Luhansko ir Donecko teritorijas, kurios užima tik nedidelę šių sričių dalį.
Jeigu ne televizija, Kijeve neįtartum, kad rinkimai vyko kariaujančioje su teroristais, kuriuos remia kaimyninė valstybė, šalyje. Tiesa, gatvėje apstu Vladimiro Putino greta kraujuje paskendusio V.Janukovyčiaus (ši pavardė Ukrainoje virtusi keiksmažodžiu) karikatūrų, pardavinėjami net kojoms nusivalyti kilimėliai ir tualetinio poieriaus ritiniai su V.Putino portretu.
Bet tai gatvės kalba, nuo kurios Ukrainos politikos lyderiai griežtai atsiriboję. Man pasirodė, kad jų retorika net santūresnė, mažiau karinga nei kai kurių Lietuvos politikų.
Mūsų Seimo delegacijos ketvertukui (Petrui Gražuliui, Vytautui Matulevičiui, Kazimierui Starkevičiui ir man), paliktam Kijeve, likimas buvo maloningas ir atsitiktinai nuvedė į tą Ukrainos sostinės rinkimų apylinkę, kur su žmona ir dukrele balsavo būsimasis rinkimų nugalėtojas- premjeras, Nacionalinio fronto lyderis Arsenijus Jaceniukas. Iš televizijos jis man atrodė šaltokas technokratas. Tačiau iš tikrųjų tai nuoširdus nepasipūtęs lyderis, priminęs man jaunystės laikų buvusį Lietuvos premjerą Gediminą Vagnorių. Ukrainos premjeras su šeima mielai skyrė Lietuvos delegacijai prieš kameras tiek laiko, kiek reikėjo bendriems TV kadrams ir grupinei fotogtrafijai.
Ir čia, ir vėliau prezidento partijos „Petro Porošenkos bloko“ rinkimų štabe nepastebėjau kokių nors ypatingų saugumo priemonių, be įprastos valstybės vadovų asmens apsaugos palydos, nors Ukrainos valstybė kaunasi su teroristais.
Kadangi ukrainiečiai kasdien susiduria su Rusijos kietosiomis galiomis( tankais ir „Grad“), čia per daug nekvaršinama galvos dėl „minkštųjų galių“. Nors V.Janukovyčiaus Reginų partija, kaip nusikalstama organizuota gauja, išvaikyta, Ukrainos komunistų partija nėra uždrausta ir dalyvavo rinkimuose. Ir gėdingai pralaimėjo - negavo nė vieno parlamento mandato.
Tęsiant lietuviškų politinių analogijų paiešką (nors, anot prancūzų, visi palyginimai šlubuoja, t.y. netikslūs) Julija Tymošenko man priminė pirmąją Lietuvos premjerę Kazimierą Prunskienę- ir savo dramatiška permaininga karjera- nuo pirmo ryškumo politinės žvaigždės, suspindusios net tarptautiniame politikos skliaute, iki antraeiliovaidmens atlikėjos. J.Tymošenko politinė partija „Batkivšina“ vargais negalais persirito penkių procentų minimumo ribą.
Ir prezidentas P.Porošenko – tai lietuviškas Algirdas Brazauskas. Toks pats majestotiškas stotas, net kostiumas taip pat nepriekaštingai prigludęs, anot siuvėjų, kaip ledas. Ir toks pat šiltas bendravimas su žmonėmis.
Tiesa, TV įžymybė, legendinis buvęs „Itogi" vedėjas Jevgenijus Kiseliovas, nuo V.Putino režimo pabėgęs iš Maskvos ir nūnai nuolat gyvenantis Kijeve, partijos „Petro Porošenkos blokas“ rinkimų štabe prie kavos puoduko lietuvių delegacijai dėstė, kad „prezidentas žiauriai pralaimėjo“. Prezidento partijai buvo pranašaujama pergalė, tačiau netikėtai ją kiek aplenkė A.Jaceniuko Liaudies frontas.
Vis dėlto 10 val. vakaro (Ukrainos ir Lietuvos laikas sutampa) savo rinkimų štabe surengęs spaudos konferenciją prezidentas buvo gero ūpo ir dar geresnės fizinės formosc(nors buvo suspėjęs nuskristi į ATO zoną, kur susitiko su Ukrainos nepriklausomybės gynėjais), ryžtingai nusiteikęs ginti Ukrainos teritorijos vientisumą,toliau tęsti reformas, integraciją į Europos Sąjungą. Neužmiršo pasidžiaugti, kad Ukrainos komunistus rinkėjai išmetė iš šalies parlamento.
Ir pasakė vieną naują, mane sudominusią mintį, kurią būtų pravartu išgirsti ir Lietuvoje: formuojant vyriausybę, skiriant žmones į atsakingus valstybės postus, nebus jokių partijų kvotų. Priklausomai nuo klausimo atsakinėjo ukrainietiškai, rusiškai ir angliškai, dažnusyk pajuokaudamas ir visąlaik amerikoniškai šypsodamasis. Nepanašu, jog būtų nusiminęs, kad derės valdžia dalintis su A.Jaceniuku. Tai irgi demokratijos požymis.
Nemanau, kad prezidentas pralaimėjo. Akivaizdu, kad rinkimai iš esmės nieko nepakeitė - tauta, tegu ir nukamuota karo bei nepriteklių, suteikė valdantiesiems mandatą tęsti pradėtus darbus.
Anksčiau nesyk dalyvavę Maidano mitinguose Petras(Gražulis) ir Kazimieras ( Strakevičius) man pasakojo, kad Maidanas neatpažįstamai pasikeitęs. Nebeliko barikadų, prieštankinių užtvarų, aikštės išardytas grindinys užasfaltuotas, apdegę namai paslėpti reklaminiais skydais.
Bet naktį Maidanas nušvinta tūkstančiais žvakučių lyg per lietuviškas Vėlines. Už „Dangaus šimtinės“ savanorių amžinąjį gyvenimą. „Dangaus šimtinė“ budėjo per šiuos rinkimus ji davė prezidentui P.Porošenkai, Maidano vyriausybei ir Vakarams dar vieną - galbūt paskutinį - šansą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.