Nemaža dalis mūsų šalies piliečių į sistemą tebežvelgia abejingai, atliekų tvarkymas išlieka apipintas daugybės neskaidrių veikimo schemų, o pagrindine projekto investuotoja kol kas yra pati valstybė, ne teršėjai.
Kita vertus, galime pasidžiaugti, kad jau vienerius metus veikiančios užstato sistemos taikymas sukūrė patrauklias ekonomines sąlygas piliečiams grąžinti pakuotes į jų priėmimo vietas ir atgauti už jas sumokėtus pinigus. Tai pastebimai motyvavo visuomenę aktyviau rūšiuoti, o rinka dėl to tapo gerokai skaidresnė. Per pirmuosius sistemos veikimo metus buvo pasiektas įspūdingas 70 proc. efektyvumo matas, kuris leidžia konstatuoti akivaizdžią išvadą: turėdami tinkamą ekonominį motyvą, žmonės noriai užsiima atliekų rūšiavimu. Šį interesą Lietuvoje privalome panaudoti kuo efektyviau ir skatinti tolesnį jo augimą.
Siūlomas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimas būtų reikšmingas žingsnis siekiant tokio tikslo. Šia pataisa siekiama išplėsti vienkartinių pakuočių privalomojo užstato sistemą papildomai į ją įtraukiant visų stipriųjų alkoholinių gėrimų tarą, kurios talpa siekia nuo 100 ml iki 3 l.
Šiuo metu Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme nustatyta, kad į užstato sistemą yra įtraukti gėrimų PET (polietileno tereftalato) buteliai, skardinės ir kai kurios stiklo pakuotės, bet tik dalis alkoholinių gėrimų (alaus, sidro, kokteilių) stiklo taros. Tai reiškia, kad pakuotėje talpinama produkcija yra iš esmės susieta su pakuotės dalyvavimu sistemoje.
Tačiau aplinką teršia ne produkcija pakuotės viduje, o pati pakuotė, todėl atliekų tvarkymo sistemos turėtų būti diferencijuojamos pagal pakuotes ir jų keliamą žalą aplinkai, o ne pagal tai, koks gaminys yra tose pakuotėse. Priėmus pataisą į užstato sistemą patektų papildomi 200 mln. vienetų stiklo pakuočių, efektyviai surenkant ir sutvarkant 50 tūkst. tonų taros.
Toks užstato sistemos išplėtimas dabartinę konteinerinę Lietuvos atliekų tvarkymo sistemą paliestų tik iš dalies, truputį sumažinant jau ir taip ganėtinai neefektyvios, neskaidrios ir iš esmės neracionalios sistemos apyvartą. Užstato sistemos išplėtimas kompensuos šį sumažėjimą su kaupu. Verta pastebėti, kad ši pataisa taip pat sumažintų alkoholio prieinamumą, pagerintų rinkos priežiūrą ir apskaitą bei padidintų surenkamų mokesčių kiekį. Specifiškai paženklintų pakuočių grąžinimas į depozito sistemą taip pat pasitarnautų sekant nelegalaus alkoholio srautus. Pataisai iš esmės neprieštarauja ir užstato administratoriaus vadovai, o sėkmingą papildomų pakuočių surinkimą galima techniškai vykdyti jau dabar veikiančių „taromatų“ pagalba.
Trumpai tariant, motyvų ir svarių argumentų depozito sistemos išplėtimui tikrai netrūksta. Tačiau tam, kad sistema būtų išplėsta, svarbu atsisakyti dirbtinių kontrargumentų ir priešintis spaudimui. Jau dabar matyti, kad dėl šio pasiūlymo kils didelis atliekų surinkimo ir alkoholio pramonės pasipriešinimas. Pateiktai pataisai prieštaraujama tikrai ne dėl rūpinimosi vartotojų ar aplinkosaugos interesais, o, būtent, dėl jau sukurtų atliekų tvarkymo verslų. Šių veikėjų atstovaujama pozicija esą užstato sistemos išplėtimas nebūtų naudingas viešajam interesui iki šiol lieka nepagrįsta.