Pagaliau, prie kokių geopolitinių interesų save jis pats priskiria, ypač tuo laikotarpiu kai būdamas valdžioje, lyg kieno minkomas, vykdė Rusijai palankią politiką Lietuvos ekonominio, finansinio ir energetinio saugumo sąskaita.
Kažkaip nesigirdėjo iš Kremliaus pasipiktinimo balsų, kai A. Kubilius, nusižengęs partijos rinkiminei programai, bandė prastumti nekonkurencingą, prie Rusijos energetinės sistemos ir politinio diktato pririšamą Visagino atominę elektrinę, kurios avantiūrą sustabdė referendumu piliečiai, nepatikėję bruktomis milijoninėmis viešųjų ryšių akcijomis.
O gal Gazprom išsigando ankstesnės Vyriausybės sprendimo statyti bene brangiausią ir žinomai nekonkurencingą Suskystintų dujų terminalą, atsisakant ankščiau pramoninkų siūlyto kompaktiško, daug pigesnio terminalo, kuris realiai būtų privertęs Rusijos monopolistą gerokai sumažinti Lietuvai dujų kainas?
Lietuvos tikrai energetinei nepriklausomybei pirmiausia reikalingos elektros ir dujų tinklų jungtys su Vakarų Europa, kurias per ketverius metus A. Kubiliaus vyriausybė „statė“ tik propagandiniuose pareiškimuose. Pagal kolegos Andriaus abejotinų pareiškimų logiką, gėdingai vilkintą Europinės vėžės geležinkelio jungtį į Vakarų Europą jo vadovaujama vyriausybė taip pat nestatė, nes kovojo prieš Kremliaus politinius interesus.
Liūdna, kai kažkada dešiniosios buvusios konservatorių partijos lyderis Nepriklausomybės interesus gina tik reklaminiais pareiškimais, kurie visiškai skiriasi nuo praktinių darbų – jam esant vyriausybės vadovu (nors, susidarė toks įspūdis, kažin ar jis valdė kabinetą) prarasti energetinės nepriklausomybės likučiai.
Andriui Kubiliui tenka atsakomybė ir už tyčinį gyventojų ir kartu vidaus rinkos skurdinimą, dirbtinai ketverius neindeksuojant MMA ir tokiu būdu realiai mažinant MMA, vidutinį atlyginimą bei kitas vartojimo pajamas, taip pat valstybės praskolinimą, kai per keletą metų iždo skola buvo patrigubinta, užkraunant mokesčių mokėtojams dar trigubai didesnes, milijardines palūkanas, nei Latvijos vyriausybė, kuri pasinaudojo turima teise pasiskolinti iš tarptautinių institucijų lengvatinėmis sąlygomis.
Liūdna, kai buvęs kolega Andrius rūpinasi ne realios Nepriklausomybės įtvirtinimu, o kaip ja prisidengti, stumiant nuostolingą VAE, kuri užnertų Lietuvai ilgiems metams kelių dešimčių milijardų neatsiperkančių išlaidų kilpą, bet atneštų tariamiems investuotojams (kurie net neketina realiai investuoti į žinomai nuostolingą objektą) ir prie jų prisigerinusių interesų grupėms milijardinius pelnus Lietuvos žmonių ir verslo skurdinimo sąskaita.
Anot Andriaus pasisakymų, išeitų, jog ne jo vyriausybė VAE reklamai išleido (manau, kad neteisėtai) dešimtis milijonų litų klaidinančiai „atominės“ avantiūros reklamai, bet tuometinė opozicija ir V. Žiemelis, kurių iniciatyva Seime priimtas teisės aktas rengti referendumą dėl VAE. A. Kubilius teigia: “2012m. vasarį pasirodo V.Putino priešrinkiminis straipsnis, kuriame pirmą kartą šiuolaikinėje Rusijoje kalbama apie Rusijos minkštąją galią kaip jos užsienio politikos instrumentą, nurodant, kad Rusijos dalyvavimas artimojo užsienio šalyse turi padidėti bent per eilę“...
Tuo pat metu Lietuvoje: 2012 m liepos mėn. V.Žiemelio iniciatyva ir socialdemokratų balsais priimamas nutarimas kartu su Seimo rinkimais rengti referendumą prieš Visagino atominę elektrinę (VAE). Garliavos isterija, keletą metų lydėjusi visas strategines energetikos pertvarkas, persikelia į „anti –VAE isteriją“... 2014 m. sausis-vasaris – paaiškėja, kad gerai organizuota ir finansuota kampanija inicijuoti antikonstitucinį ir antieuropinį referendumą prieš žemės pardavimą ES piliečiams, iš esmės pavyko – atsirado beveik 300 000 Lietuvos piliečių, padėjusių parašus po tokia iniciatyva. Už visų šių trijų didelių ir gerai organizuotų akcijų stovėjo ir stambus lietuviškas verslas, turintis didelių verslo interesų Rusijoje“.
Priėmus šiuos Kubiliaus žodžius už gryną pinigą, sektų išvada, kad šias akcijas organizavę ir jose dalyvavę, vykdė V.Putino planą. Kokioje mes šalyje gyvename? Juk šiose akcijose dalyvavo didžioji dalis sąmoningų Lietuvos piliečių! Ir tai kalba ekspremjeras, pastaruosius ketverius metus vadovavęs Vyriausybei, palikusiai ateinančioms kartoms ne tik daugiau kaip 30 milijardų litų skolą, bet ir įsipareigojimą mokėti skandinaviškiems bankams milijardines palūkanas, vienintelė iš Europos valstybių nuskriaudusi pensininkus ir t.t. Po tokių „darbų“ kolega Andrius, kaip sakė Prancūzijos prezidentas Jacques Chiracas, praleido progą patylėti. Be to, jam reikėtų ne tik tylėti, bet ir nerimauti, kad tik kuo ilgiau savo poste išliktų nieko pats nesprendžiantis, iš vienos institucijos valdomas generalinis prokuroras.
Plačiau norėčiau pakomentuoti tai, ką pats dariau ir geriau žinau - iniciatyvą rengti referendumą prieš Visagino atominės elektrinės statybą. Visų pirma dėkoju Andriui, jog jis prisiminė, kad buvau šio referendumo iniciatoriumi, pateikdamas Seimui nutarimą kartu su Seimo rinkimais surengti šį Lietuvos žmonėms svarbų referendumą.
Man kartu su bendraminčiais, 1990 m. kovo 11-ąją dieną pasirašiusiais Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo ir po to aktyviai dalyvavusiam valstybės kūrime, rūpėjo ir teberūpi Lietuvos ateitis, todėl visomis galimomis priemonėmis dariau viską, kad sustabdyti, mano požiūriu, korupcinį, mūsų šaliai kenksmingą Kubiliaus Vyriausybės ir Hitachi atominės elektrinės projektą. Džiaugiuosi, kad tokiam mano apsisprendimui pritarė ir aktyviai į šį darbą įsijungė geriausi šios srities mūsų šalies specialistai, kaip akademikas Jurgis Vilemas, energetikos ekspertas Martynas Nagevičius, JAV gyvenantis lietuvių išeivijos atstovas dr. Stasys Backaitis, energetikos specialistas Vytautas Kabišaitis bei garbingi signatarai sąjūdiečiai, gerai išmanantys šią sritį: habilituotas mokslų daktaras Stasys Malkevičius, Algimantas Sėjūnas, Gediminas Vagnorius, Zigmas Vaišvila ir kiti.
Taigi kodėl nereikia statyti Hitachi proteguojamos atominės elektrinės?
Buvęs ilgametis Lietuvos energetikos instituto direktorius, akademikas Jurgis Vilemas , kurio kompetenciją ir autoritetą atominės energetikos srityje pripažįsta netgi ir jo oponentai, dar 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjo Lietuvos valdžią apie veiksnius, stabdančius branduolinės energetikos plėtrą mūsų šalyje.
Akademikas kaip didžiausią šio laikotarpio kliūtį atominės elektrinės (AE) statybai įvardino labai aukštą statybos kainą – du tris kartus didesnę nei ta kaina, kuri paskatino politikus ryžtis statyti naują AE , nes įvairiose stadijose, lyginančiose įvairių technologijų tarpusavio konkurencingumą, kaip taisyklė, buvo naudojamos nerealios, per žemos atominių elektrinių statybos kainos ir neįvertinta investicinių bankų pozicija, nulemianti skolinimosi kainą.
Antra, J.Vilemas pastebi, kad pastarųjų metų patirtis statant atomines elektrines rodo, jog labai retai pasiseka pastatyti už numatytą kainą ir pabaigti statybas laiku. Trečia, investiciniai bankai AE statybą laiko labai rizikingu verslu ir todėl neskolina be vyriausybių ar jų agentūrų garantijų, be to reikalauja aukštų palūkanų. Ketvirta, dėl labai aukštos statybos kainos naujoje VE pagamintos elektros energijos savikaina investuotojui priimtiname atsipirkimo laikotarpyje (15-20 metų) yra ženkliai didesnė, nei statant kitokio tipo elektrines, taip pat didesnė, nei šiuo metu esanti atvirose atskirų regionų energijos rinkose.
O Baltijos jūros regiono elektros energijos rinkos kainą nulems Skandinavijos šalys, kur dar ilgai dominuos seniai pastatytos ir jau seniai atsipirkusios hidroelektrinės ir atominės elektrinės, todėl konkuruoti šioje rinkoje, taip pat ir Rusijos politiniais motyvais subsidijuojamoje rinkoje jokia nauja AE negalės. Penkta, nors didelių katastrofų tikimybė atominėse elektrinės yra labai maža, tačiau jeigu tai įvyksta, nuostoliai yra milžiniški, kurių naštą pakelti tegali tik didelės ir ekonomiškai stiprios valstybės ( pvz.: Fukušimos avarijos padarinių likvidavimas kainuos apie 75 milijardus dolerių, kurie Lietuvą fiziškai sužlugdytų ). Akademikas pastebi, kad pastarųjų metų spartus progresas įsisavinant alternatyvius atsinaujinančios energijos išteklius gerokai sumažino branduolinės energetikos patrauklumą, o Europos Sąjungoje atominė energetika yra visiškoje stagnacijoje.
Finansų analitikas, profesorius Rimantas Rudzkis VAE projektą pavadino „avantiūra“, teigdamas ir pagrįsdamas, kad Lietuvoje elektros energijos poreikis neaugs ir nėra jokio tikslo statyti naują AE.
Ekonomistas, profesorius Raimondas Kuodis paskaičiavo, kad iki maždaug 2040 metų Visagino atominės elektrinės pagaminta elektros kilovatvalandė kainuos apie 30 centų.
Palyginimui, šiuo metu Baltijos jūros regione vidutinė elektros energijos kaina yra 17 centų už kilovatvalandę. Matyt, todėl ekonomikos mokslų daktaras Gediminas Vagnorius (ir manau, neteisinga ignoruoti šio specialisto nuomonę) naujos VAE statybą pavadino finansine avantiūra, teigdamas: „ neprotinga mokesčių mokėtojams užkrauti milžiniškos skolos kuprą vien tam, kad pastatytume brangesnę (nei galima įsigyti rinkoje) elektrą gaminančią jėgainę.“
Ekspremjeras G.Vagnorius šalies administracijos bandymą pateisinti nuostolingos VAE projektą išaugusiu Rusijos energijos suvartojimu, pavadino nekorektišku žaidimu mūsų valstybės energetine nepriklausomybe, nes suvartojamos elektros dalis iš Rusijos siekia 70 procentų dėl to, kad neužbaigtos elektros energijos jungtys su Šiaurės ir Vakarų Europa, menkai panaudojami brangūs šalies energetiniai pajėgumai, tačiau jų ekstremalioms sąlygoms Lietuvai pilnai pakaktų.
Taigi jo žodžiais tariant, į „bedarbių“ sąrašą greta Elektrėnų elektrinės turėtume įtraukti ir naujai pastatytą VAE, kuri taip pat gamintų nekonkurencingą elektrą. Be to, Elektrėnų jėgainę galima stabdyti, tačiau, kaip teigia specialistai, atominės elektrinės stabdyti negalima, todėl turėtume gaminti energiją, kuri dvigubai ar trigubai brangesnė negu rinkoje ir jos gaminimą dotuotų šalies gyventojai, didinant jiems elektros kainą.
Signataras, fizikas Algimantas Sėjūnas, kuris savo patriotizmą, priešingai, nei anuomet kolega Andrius, murksojęs Sąjūdžio būstinėje, įrodė darbais ir tvirtu politiniu stuburu, buvo dar griežtesnis savo straipsnį „Lietuvos žiniose“ pavadindamas: „ Visagino atominė jėgainė – Lietuvos valstybės pardavimas“ ir konstatuodamas, kad Lietuva būtų vienintelė pasaulyje valstybė, turinti vieną tokio galingumo (1350 MW) branduolinį reaktorių, kuriam trūktų rezervinių galių, todėl Lietuva būtų priklausoma nuo kitų valstybių, pirmiausia Rusijos. Be to, kaip teigė signataras, Lietuvai naujos VA nereikia, nes instaliuotos galios užteks dar 30 metų. Jis siūlė baigti Kruonio HAE, modernizuoti kitas elektrines , ir, jo nuomone, investavę 3 mlrd. Litų gautume tą patį elektros energijos kiekį, kaip pastatę mistinę Visagino AE, bei pateikė nepaneigiamos motyvus dėl būsimos elektrinės nerealios kainos, atliekų tvarkymo problemų, kurių mūsų šalis nepajėgi išspręsti ir kitų pavojų.
Signatarai, habilituotas mokslų daktaras Stasys Malkevičius ir teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas žurnale „Energijos erdvė“ straipsnyje „Didysis paklydimas“ argumentuotai įrodo, kad Visagino AE stūmimas neišpasakyta jėga ir jo realizavimas Lietuvai reikštų jos nepriklausomybės praradimą.
Beje, S. Malkevičius yra vienintelis konservatorių partijoje besispecializuojantis energetikos srityje mokslininkas. Signatarų teigimu, Sovietų Sąjunga, statydama Ignalinos atominę elektrinę, turėjo tikslą amžiams pririšti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis prie energetinės Rusijos grandinės. Toks monstras atjungtas nuo galingos Rusijos energetinės sistemos (IPS/UPS) savarankiškai ir stabiliai dirbti mūsų sistemoje negalės , nes ji negalėtų užtikrinti šio reaktoriaus momentinio rezervavimo (pirmojo rezervo). Ignalinos AE pavyzdys leidžia vertinti ir lyginti jį su planuojamu realizuoti Visagino AE projektu. Reaktoriaus galia beveik tokia pati, statomas į tą pačią vietą, šaldomas tuo pačiu Drūkšių ežero vandeniu, prijungiamas tais pačiais laidais prie Rusijos vieningos elektros energetinės sistemos IPS/UPS su valdymo centru Maskvoje. Tiek rusiški, tiek japoniški reaktoriai turi didelių avarijų patirtį, todėl saugumo prasme skirtumo nėra.
Signatarų vaizdingu teigimu, skirtumo reikėtų ieškoti kitur : Ignalinos AE „padovanojo“ Maskva, turėdama tikslą užvaldyti mus ir neduoti jokio atsiskyrimo šanso, o Visagino atveju – mes už mūsų piliečių pinigus suteikiam Maskvai galimybę realizuoti šį tikslą`, kitaip sakant, mes patys kišam savo galvą į kilpą, virvės galą atiduodami Maskvai . Todėl S.Malkevičius ir L. N. Rasimas konstatavo, kad, norint išsaugoti nepriklausomybę, liko tik viena galimybė – atsisakyti VAE projekto bet kuriame jo realizavimo etape. Patirti nuostoliai nebus adekvatūs atsirandančiai rizikai. Tikėtis, kad 1350 MW galią rezervuos europietiški elektros gamintojai yra naivu, nes europiečiai dirba pagal decentralizuotą principą, o rusai pagal centralizuotą. Net ir nutiesus specialią rezervinę liniją į kontinentinę Europą, klausimas, ko gero, nebus išspręstas Visagino AE naudai.
Labai gaila ir apmaudu, kad Lietuvos Vyriausybė ir tuometinė Seimo dauguma negirdėjo ne tik signatarų, gerai išmanančių ir turinčių didelį įdirbį energetikos srityje, bet ir šalies energetikos specialistų, kurių kompetencija vertinama ne tik Lietuvoje, bet Europos Sąjungos bei kitose valstybėse, o pasitikėjo Hitachi, kuriai rūpėjo kuo greičiau parduoti nepaklausų reaktorių, pateikiant, taip vadinamą, verslo planą, kurį įdėmiai perskaičiau ir negalėčiau jo kitaip pavadinti kaip „brošiūra apie VAE“. Todėl leisti valstybę gramzdinti į akivaizdų ekonominį, finansinį liūną, rizikuoti tautos bei mūsų žemės saugumu ir nieko nedaryti, mano požiūriu, yra nusikaltimas. Džiaugiuosi, kad referendumas įvyko, ir Lietuvos žmonės, nors viešai VAE propagandai buvo mestos šimtamilijoninės lėšos, pasitelkti visuomenei žinomi veidai, atskyrė pelus nuo grūdų, balsuodami prieš atominės elektrinės statybą.
Taigi Lietuvos žmonės referendume išreiškė valią, kuri, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnį, turi būti įvykdyta pasiremiant Referendumo įstatymu. Pabrėžtina, kad Konstitucijoje nėra numatytas nei privalomas, nei patariamasis referendumas, o teigiama, kad tauta svarbiausius klausimus gali spręsti referendumu. Konstitucinės teisės specialistas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas Vaidotas Vaičaitis šią neegzistuojančią problemą išaiškina visiems suprantamais žodžiais: „Jeigu apskritai galime daryti konstituciškai skirtumus tarp privalomojo, patariamojo ir konsultacinio referendumo, tai skirtumas nebent toks, kad privalomasis iš karto įsigalioja, o patariamąjį referendumą Seimas įformina teisiškai kaip Seimo aktą. Bet konstitucine svarba, konstitucine prasme, galiausiai ir politine prasme tai lygiaverčiai aktai“ (2013.01.10. Respublika).
Tad, kviečiu Seimą, nors ir pavėluotai, įgyvendinti tautos valią, pareikštą referendume, priimant, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymų leidžiamosios institucijos aktą, panaikinantį įstatymus, skirtus VAE statybai.
Gerbiamas Andriau Kubiliau, praleidote progą patylėti!