Paminėtiems atstovams, balsavusiems, kad būtų rengiamas tautos referendumas dėl atominės elektrinės projekto sustabdymo, mano požiūriu, reikėtų ne raudonuoti, bet didžiuotis tuo. Iš tikrųjų tai buvo mano iniciatyva kartu su Seimo rinkimais rengti referendumą prieš Visagino atominę elektrinę (VAE). Plačiau norėčiau pakomentuoti tai, ką pats dariau, ir geriau žinau.
Man, kartu su bendraminčiais, 1990 m. kovo 11-ąją dieną pasirašiusiais Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, ir po to aktyviai dalyvavusiam valstybės kūrime, rūpėjo ir teberūpi Lietuvos ateitis, todėl visomis galimomis priemonėmis dariau viską, kad būtų sustabdytas, mano požiūriu, korupcinis, mūsų šaliai kenksmingas Kubiliaus Vyriausybės ir Hitachi atominės elektrinės projektas.
Džiaugiuosi, kad tokiam mano apsisprendimui pritarė ir aktyviai į šį darbą įsijungė geriausi šios srities mūsų šalies specialistai, kaip akademikas Jurgis Vilemas, energetikos ekspertas Martynas Nagevičius, JAV gyvenantis lietuvių išeivijos atstovas dr. Stasys Backaitis, energetikos specialistas Vytautas Kabišaitis bei garbingi signatarai sąjūdiečiai, gerai išmanantys šią sritį: habilituotas mokslų daktaras Stasys Malkevičius, Algimantas Sėjūnas, Gediminas Vagnorius, Zigmas Vaišvila ir kiti. Taigi, kodėl nereikėjo statyti Hitachi proteguojamos atominės elektrinės?
Buvęs ilgametis Lietuvos energetikos instituto direktorius, akademikas Jurgis Vilemas, kurio kompetenciją ir autoritetą atominės energetikos srityje pripažįsta netgi ir jo oponentai, dar 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjo Lietuvos valdžią apie veiksnius, stabdančius branduolinės energetikos plėtrą mūsų šalyje.
Akademikas kaip didžiausią šio laikotarpio kliūtį atominės elektrinės (AE) statybai įvardino labai aukštą statybos kainą – du tris kartus didesnę nei ta kaina, kuri paskatino politikus ryžtis statyti naują AE, nes įvairiose stadijose, lyginančiose įvairių technologijų tarpusavio konkurencingumą, kaip taisyklė, buvo naudojamos nerealios, per žemos atominių elektrinių statybos kainos ir neįvertinta investicinių bankų pozicija, nulemianti skolinimosi kainą.
Antra, J. Vilemas pastebėjo, kad pastarųjų metų patirtis, statant atomines elektrines, rodo, jog labai retai pasiseka pastatyti už numatytą kainą ir pabaigti statybas laiku.
Trečia, investiciniai bankai AE statybą laiko labai rizikingu verslu ir todėl neskolina be vyriausybių ar jų agentūrų garantijų, be to reikalauja aukštų palūkanų.
Ketvirta, dėl labai aukštos statybos kainos naujoje VE pagamintos elektros energijos savikaina investuotojui priimtiname atsipirkimo laikotarpyje (15-20 metų) yra daug didesnė, nei statant kitokio tipo elektrines, taip pat didesnė, nei šiuo metu esanti atvirose atskirų regionų energijos rinkose. O Baltijos jūros regiono elektros energijos rinkos kainą nulems Skandinavijos šalys, kur dar ilgai dominuos seniai pastatytos ir jau seniai atsipirkusios hidroelektrinės ir atominės elektrinės, todėl konkuruoti šioje rinkoje, taip pat ir Rusijos politiniais motyvais subsidijuojamoje rinkoje, jokia nauja AE negalės.
Penkta, nors didelių katastrofų tikimybė atominėse elektrinėse yra labai maža, tačiau jeigu tai įvyksta, nuostoliai yra milžiniški, kurių naštą pakelti tegali tik didelės ir ekonomiškai stiprios valstybės (pvz.: Fukušimos avarijos padarinių likvidavimas kainuos apie 75 milijardus dolerių, kurie Lietuvą fiziškai sužlugdytų). Akademikas pastebi, kad pastarųjų metų spartus progresas įsisavinant alternatyvius atsinaujinančios energijos išteklius, gerokai sumažino branduolinės energetikos patrauklumą, o Europos Sąjungoje atominė energetika yra visiškoje stagnacijoje.
Finansų analitikas, profesorius Rimantas Rudzkis VAE projektą pavadino „avantiūra“, teigdamas ir pagrįsdamas, kad Lietuvoje elektros energijos poreikis neaugs, ir nėra jokio tikslo statyti naują AE.
Ekonomistas, profesorius Raimondas Kuodis paskaičiavo, kad iki maždaug 2040 metų Visagino atominės elektrinės pagaminta elektros kilovatvalandė kainuos apie 8,7 centų. Palyginimui, šiuo metu Baltijos jūros regione vidutinė elektros energijos kaina yra 3,7 centų už kilovatvalandę.
Ekonomikos mokslų daktaras Gediminas Vagnorius naujos VAE statybą pavadino finansine avantiūra teigdamas: „Neprotinga mokesčių mokėtojams užkrauti milžiniškos skolos kuprą vien tam, kad pastatytume brangesnę (nei galima įsigyti rinkoje) elektrą gaminančią jėgainę.“
Ekspremjeras G. Vagnorius tuometinės šalies administracijos bandymą pateisinti nuostolingos VAE projektą išaugusiu Rusijos energijos suvartojimu, pavadino nekorektišku žaidimu mūsų valstybės energetine nepriklausomybe, nes suvartojamos elektros dalis iš Rusijos siekia 70 procentų dėl to, kad neužbaigtos elektros energijos jungtys su Šiaurės ir Vakarų Europa, menkai panaudojami brangūs šalies energetiniai pajėgumai, tačiau jų ekstremalioms sąlygoms Lietuvai pilnai pakaktų.
Taigi, jo žodžiais tariant, į „bedarbių“ sąrašą greta Elektrėnų elektrinės turėtume įtraukti ir naujai pastatytą VAE, kuri taip pat gamintų nekonkurencingą elektrą. Be to, Elektrėnų jėgainę galima stabdyti, tačiau, kaip teigia specialistai, atominės elektrinės stabdyti negalima, todėl turėtume gaminti energiją, kuri dvigubai ar trigubai brangesnė negu rinkoje, ir jos gaminimą dotuotų šalies gyventojai, didinant jiems elektros kainą.
Signataras, fizikas Algimantas Sėjūnas, kuris savo patriotizmą įrodė darbais ir tvirtu politiniu stuburu, buvo dar griežtesnis savo straipsnį „Lietuvos žiniose“ pavadindamas: „ Visagino atominė jėgainė – Lietuvos valstybės pardavimas“ ir konstatuodamas, kad Lietuva būtų vienintelė pasaulyje valstybė, turinti vieną tokio galingumo (1350 MW) branduolinį reaktorių, kuriam trūktų rezervinių galių, todėl Lietuva būtų priklausoma nuo kitų valstybių, pirmiausia Rusijos.
Be to, kaip teigė signataras, Lietuvai naujos Visagino atominės nereikia, nes instaliuotos galios užteks dar 30 metų. Jis siūlė baigti Kruonio HAE, modernizuoti kitas elektrines ir, jo nuomone, investavę apie 1 mlrd. eurų gautume tą patį elektros energijos kiekį, kaip pastatę mistinę Visagino AE, bei pateikė nepaneigiamus motyvus dėl būsimos elektrinės nerealios kainos, atliekų tvarkymo problemų, kurių mūsų šalis nepajėgi išspręsti ir kitų pavojų.
Signatarai, habilituotas mokslų daktaras Stasys Malkevičius ir teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas žurnale „Energijos erdvė“, straipsnyje „Didysis paklydimas“ argumentuotai įrodo, kad Visagino AE stūmimas neišpasakyta jėga ir jo realizavimas Lietuvai reikštų jos nepriklausomybės praradimą.
Ignalinos AE pavyzdys leidžia vertinti ir lyginti jį su planuojamu realizuoti Visagino AE projektu. Reaktoriaus galia beveik tokia pati, statomas į tą pačią vietą, šaldomas tuo pačiu Drūkšių ežero vandeniu, prijungiamas tais pačiais laidais prie Rusijos vieningos elektros energetinės sistemos IPS/UPS su valdymo centru Maskvoje.
Tiek rusiški, tiek japoniški reaktoriai turi didelių avarijų patirtį, todėl saugumo prasme skirtumo nėra. Signatarų vaizdingu teigimu, skirtumo reikėtų ieškoti kitur: Ignalinos AE „padovanojo“ Maskva, turėdama tikslą užvaldyti mus ir neduoti jokio atsiskyrimo šanso, o Visagino atveju – mes už mūsų piliečių pinigus suteikiam Maskvai galimybę realizuoti šį tikslą, kitaip sakant, mes patys kišam savo galvą į kilpą, virvės galą atiduodami Maskvai.
Todėl S. Malkevičius ir L. N. Rasimas konstatavo, kad, norint išsaugoti nepriklausomybę, liko tik viena galimybė – atsisakyti VAE projekto bet kuriame jo realizavimo etape. Patirti nuostoliai nebus adekvatūs atsirandančiai rizikai. Tikėtis, kad 1350 MW galią rezervuos europietiški elektros gamintojai yra naivu, nes europiečiai dirba pagal decentralizuotą principą, o rusai pagal centralizuotą. Net ir nutiesus specialią rezervinę liniją į kontinentinę Europą, klausimas, ko gero, nebus išspręstas Visagino AE naudai.
Labai gaila ir apmaudu, kad Lietuvos Vyriausybė ir tuometinė Seimo dauguma negirdėjo ne tik signatarų, gerai išmanančių ir turinčių didelį įdirbį energetikos srityje, bet ir šalies energetikos specialistų, kurių kompetencija vertinama ne tik Lietuvoje, bet Europos Sąjungos bei kitose valstybėse, o pasitikėjo Hitachi, kuriai rūpėjo kuo greičiau parduoti nepaklausų reaktorių, pateikiant, taip vadinamą, verslo planą, kurį įdėmiai perskaičiau ir negalėčiau jo kitaip pavadinti kaip „brošiūra apie VAE“.
Todėl leisti valstybę gramzdinti į akivaizdų ekonominį, finansinį liūną, rizikuoti tautos bei mūsų žemės saugumu ir nieko nedaryti, mano požiūriu, buvo nusikaltimas. Džiaugiuosi, kad referendumas įvyko, ir Lietuvos žmonės, nors viešai VAE propagandai buvo mestos šimtamilijoninės lėšos, pasitelkti visuomenei žinomi veidai, atskyrė pelus nuo grūdų, balsuodami prieš atominės elektrinės statybą. Taigi Lietuvos žmonės referendume išreiškė valią, kuri, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnį, turi būti įvykdyta pasiremiant Referendumo įstatymu.
Astravo atominės elektrinės statyba Baltarusijoje turėjo būti stabdoma tuo metu, kai ji dar nebuvo pradėta, arba kasamos tranšėjos pamatams. Antra vertus, tuometinė Kubiliaus vyriausybė nieko nedarė, kad bent jau jos statybos vieta būtų pasirinkta kuo toliau nuo Lietuvos.
Kai kurių TS-LKD vadovų teigimas, jog tuo atveju, jeigu Lietuva su Hitachi būtų pradėjusi statyti atominę elektrinę, būtume atvėsinę Baltarusijos norą statyti savąją, yra tik niekuo nepagrįsta politinė spekuliacija. Dauguma Lietuvos energetikos specialistų teigia, jog Baltarusija jau prieš 20 metų planavo statyti atominę jėgainę. Pradžioje jėgainės statybos vieta buvo numatyta šalia Minsko, o šiuo metu, kaip visi žinome, ji statoma arčiau Vilniaus.
Jeigu Lietuva ir būtų pradėjusi statyti atominę elektrinę, ji negalėtų patenkinti Baltarusijos poreikių net iš dalies, nes Lietuvos elektros energijos suvartojimo galia tėra tik 1700 megavatų, o Baltarusijos – beveik 5 000 megavatų. Antra vertus, Lietuva orientuojasi tik į vakarų energetinius tinklus, todėl Baltarusija negalėjo tikėtis, jog elektrą pirks iš Lietuvos atominės elektrinės.
Raginu nespekuliuoti nebūtais dalykais, o geriau bereikalingai švaistomą energiją nukreipti naudinga linkme – raginant ir reikalaujant ES ir tarptautinių institucijų kontroliuoti, kad Astrave statoma atominė elektrinė atitiktų saugumo reikalavimus, o jeigu tokių reikalavimų bus nesilaikoma, sustabdyti jos statybą.