Vaidas Augūnas. Įdarbink savo artimą! Nauja Švento Rašto interpretacija Vilniaus rajono savivaldybėje

Ne taip seniai visoje Lietuvoje nuskambėjusi istorija, kai Vilniaus rajono savivaldybės administracijos darbuotojai darbo vietoje smaginosi žiūrėdami pornografijos tinklapius atkreipė dėmesį ir dar į vieną aspektą, kuris aktualus kai kuriose mažosiose Lietuvos savivaldybėse, tačiau itin – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (toliau – LLRA) kontroliuojamame Vilniaus rajone.

Vienas iš ką tik paminėtos istorijos „didvyrių“ – Europos parlamentaro V. Tomaševskio pusbrolis Ježis Tomaševskis. Paviršutiniškai pažvelgus bent jau į pagrindinius sprendimų priėmėjus Vilniaus rajone nesunku įsitikinti, jog ši savivalda ir jos įstaigos seniai tapo LLRA „išrinktųjų“ priebėga ir saugia užuovėja nuo nestabilumo vėjų purtomos laisvos darbo rinkos.

Lojalių asmenų įdarbinimas savivaldybės įstaigose ar jų „pastūmėjimas“ į LLRA rajono tarybos sąrašus Vilniaus rajone jau seniai nėra paslaptis, tad vertėtų kiek įdėmiau panagrinėti kelias įtakingiausias šeimas, kurios, pikti liežuviai plaka, iš esmės valdo rajoną bei įvertinti, kiek jų giminių, artimųjų bei „ginklo brolių“ „nutūpė“ Vilniaus rajono savivaldybės administracijoje ir jai pavaldžiose ar susijusiose įstaigose. Žinoma, ši informacija neviešinama (neatsitiktinai prie didelės dalies svarbiausių asmenų rajone interesų deklaracijų nurodyta „ruošiama“ arba „nepateikta“), daugeliu atveju išvengiama tiesioginio pavaldumo tarp artimų giminaičių ar sutuoktinių, užduotį „paslėpti pėdsakus“ palengvina ir vedybų metu pakeista pavardė. Tačiau ir paviršutiniško įspūdžio pakanka norint suprasti, jog, nepaisant skambių šūkių apie lenkų mažumos teisių gynimą, daugeliu atveju pamatinėmis įvairaus plauko jų „gelbėtojų“ vertybėmis išlieka gardesnis kasnis, didesnė įtaka ir aprūpinta šeima.

Pradėkime nuo pačios Vilniaus rajono merės – Marijos Rekst, kuri pagal rajono savivaldybės tarybos 2009 m. priimtą intronizacijos aktą tikriausiai turėtų atstovauti patį Jėzų Kristų. Niekam ne paslaptis, jog rajono merė nuo 1975 iki 1988 m. dirbo įvairių tarybinių ūkių Pietryčių Lietuvoje buhaltere, o nuo 1988 m. iki 2003 m. – Rūkainių seniūnijos sekretore. Pasisėmusi gyvenimiškos patirties, 2003 m. M. Rekst tapo tuometinio Seimo nario V. Tomaševskio sekretore, o jau kitais metais, užsitarnavusi savo globėjo pasitikėjimą, buvo išrinkta Vilniaus rajono mere.

Šias pareigas be pertraukos eina iki šiolei. Pastarosios marti Liucina Kotlovska vadovauja visam Vilniaus rajono savivaldybės administracijos aparatui, skiria seniūnus ir priima visus svarbiausius administracijos sprendimus. Akivaizdu, jog tokiems artimiems žmonėms turėtų būti vienas juokas įveikti iššūkius bei nesutarimus, kamuojančius jų kolegas kituose miestuose bei rajonuose. Ar gali būti lengviau išspręsti problemas nei prisėdus prie kavos puodelio nuosavuose namuose?

Tikrai krikščioniškai rajono vadovė rūpinasi ir kitais šeimos nariais. Jos sutuoktinis Vladislavas darbavosi viešojoje įstaigoje „Kresy“, kuri dalyvaudavo (ir yra laimėjusi) viešuosiuose pirkimuose toje pačioje Vilniaus rajono savivaldybėje. O štai sūnėnas Viktoras Jusel vadovavo ne tik bendrovei „Rejspa“ (nuolat laiminčiai Vilniaus rajono savivaldybės viešinimo konkursus bei leidžiančiai rajono „oficiozus“ – „Tygodnik Wilenszczyzny“ ir „Vilniaus krašto savaitraštis“ – kuriuos privaloma tvarka prenumeruoja rajono mokyklos, seniūnijos ir kitos įstaigos), bet ir viešosioms įstaigoms „L24Plius“ (interneto portalas, skleidžiantis abejotino objektyvumo informaciją bei „vedamuosius“, dažniausiai aukštinančius LLRA) ir „Zorza“ (dabar transliuojantis LLRA politinę liniją atstovaujančią internetinę radijo stotį „Radio Wilno“). Merės sūnėno žmona Danuta Janina Jusel taip pat neliko nuskriausta – padirbėjusi Šalčininkų autobuso parko kasininke, 2008 m. buvo įdarbinta vieno iš LLRA narių padėjėja Seime, jai teko padirbėti ir jau ankščiau minėtoje VšĮ „Kresy“.

Apskritai, ankščiau paminėtose keturiose įstaigose, kurioms, neatmeskime tokios galimybės, buvo skirta nemaža dalis Lenkijos vyriausybės skirtų lėšų, skirtų užsienyje gyvenantiems lenkams (ir dėl kurių iššvaistymo Lenkijos valstybės institucijos atlieka teisminį tyrimą dėl LR Seimo nario Michalo Mackevičiaus vadovaujamos Lietuvos lenkų sąjungos vaidmens (toliau – LLS)), padirbėjo tikrai nemaža dalis aršiausių LLRA veikėjų ir jų šeimos narių. Galima paminėti buvusį Vilniaus merą ir V. Tomaševskio pusbrolį Jaroslavą Kaminskį, Vilniaus rajono tarybos narį (ir, o, sutapime – M.Mackevičiaus padėjėją Seime) Tadeušą Andžejevskį, paties V. Tomaševskio žmoną Violetą, Vilniaus rajono merės sutuoktinį Vladislavą ir seserį Danutą, buvusį Vilniaus rajono savivaldybės administracijos darbuotoją Robertą Rackevičių, Vilniaus rajono tarybos narę Elžbietą Sadaiską.

Vardinti būtų galima ilgai – daugelis lojaliausių LLRA veikėjai ir jų šeimos narių vienu ar kitu laikotarpiu dirbo šiose įmonėse, o pastarosios nevengdavo gauti pelno iš savivaldos užsakymų, užsienio valstybių ar gyventojų pajamų mokesčių lengvatos. Neatmestina, jog šis abipusiai naudingas ryšys net labiau nei ideologinės vertybės vienija svarbiausius LLRA veikėjus Vilniaus rajone ir garantuoja jų neblėstančią asmeninę ištikimybę vieni kitiems bei partijos vadovams.

Kylanti LLRA žvaigždė – vicemeras Robertas Komarovskis – yra kilęs iš įtakingos Nemenčinės (vienintelės Vilniaus rajone miesto statusą turinčios gyvenvietės) šeimos ir Vilniaus rajono valdžios olimpe atsidūrė palyginus neseniai. Prieš tapdamas vicemeru pastarasis darbavosi Vilniaus rajono savivaldybės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, prieš tai – įvairiose rajono mokyklose. Vicemero žmona Andželika taip pat darbuojasi rajono savivaldybės administracijoje. Ir ne bet kur – vadovauja turbūt svarbiausiam priemiestinei savivaldybei Architektūros ir teritorijos planavimo skyriui, kuriame dirba beveik 30 darbuotojų ir kuris atsakingas už rajono vystymą. Žvelkime toliau. Vienas vicemero brolis – Arturas – yra Nemenčinės miesto seniūnas, arba, kaip vietiniai mėgsta sakyti, „meras“. Kitas – Germanas – vadovauja Nemenčinės Daugiafunkciniam kultūros centrui (NDKC).

Jeigu dėl pirmojo svarbos ir įtakos abejoti netenka, mažiau susipažinusiems su rajono specifika nepakenks šiek tiek sužinoti apie NDKC svarbą. Taigi, NDKC yra turbūt įtakingiausia „minkštoji galia“ rajone: po jos „stogu“ veikia dvylika (!!!) skirtingų padalinių įvairiose seniūnijose, taip pat vienija 25 meno ansamblius (tarp jų reprezentacinį lenkų dainų ir šokių ansamblį „Vilnija“, ne taip seniai vieną televizijos projektą laimėjusį ansamblį „Perla“ ir kt.). O kur dar viešbutis, įvairių menų studijos, sporto ir renginių salės, išsibarčiusios po visą rajoną? Neseniai Vilniaus rajono taryba netgi pakeitė NDKC įstatus, leisdama centrui verstis ir... komerciniais keleivių pervežimais (?!) Kad būtų lengviau suprasti šios sistemos dydį, pasakysiu, jog, pavyzdžiui, ansamblyje „Perla“, įvairiose amžiaus grupėse koncertuoja 135 asmenys, o tai tėra tik vienas iš 25 NDKC meninių kolektyvų.

Tokios „minkštosios galios“ svarbos tikrai negalima pervertinti. Galima tik spėti, jog Komorovskių šeimos balsas LLRA gretose bent jau Vilniaus rajone yra tikrai labai svarbus, jeigu ne lemiamas. Ypač jeigu prie aukščiau išvardintų asmenų pridėti dar du: mamą Valentiną Komarovską, Nemenčinės vaikų lopšelio-darželio direktorę bei Andželikos seserį Elvyrą Višnevskają, dirbančią Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriuje, kuriam atskaitingos rajono mokyklos ir darželiai. Kuo gi jums ne svajonių šeima?

Dabartinė Švietimo skyriaus vadovė Sofija Ryžova nėra jokia išimtis rajono savivaldybės administracijoje ir iš paskutiniųjų, nors ir ne tokiais dideliais mastais, stengiasi nenusileisti rajono vadovams. Jos sūnus darbuojasi direktoriaus pavaduotoju ūkiui Avižienių mokykloje, o marti Alicija Segan užsitarnavo direktoriaus pavaduotojos ugdymui postą Avižienių vaikų darželyje. Pikti liežuviai plaka, jog dabar šių pedagogų žodis ugdymo įstaigose dažnai svaresnis nei pačių įstaigų vadovų... Kaip ten bebūtų, matyti, jog švietimo „vairą“ Vilniaus rajone norima patikėti išskirtinai ištikimiems sąjungininkams, kurie neapleis savo geradarių net ir sunkiausią akimirką. O kas gali būti patikimesnis už giminystės ryšiais susaistytą asmenį?

Savivaldybės įmonės irgi neturi imuniteto tampriam giminysčių ir politinių preferencijų „voratinkliui“. Štai komunalinių įmonių („Nemenčinės komunalininkas“ ir „Nemėžio komunalininkas“), kurios padarys viską, kad tik neprarastų savo monopolininkų statuso Vilniaus rajone, valdybose drauge su nuo politinio lygmens rajone priklausomais administracijos darbuotojais posėdžiauja tie patys su LLRA susiję žmonės.

Negana to, komunalininkų įmonės nepamiršta deleguoti savo atstovų ir į sprendimų priėmėjų gretas – pavyzdžiui, „Nemėžio komunalininko“ vadovo Viktoro Tankeliun dukra Ilona iki šiol sėkmingai dirba Vilniaus rajono taryboje. Savivaldybės įmonių valdymo organuose nesėkmingai ieškosite ir nepriklausomų ekspertų ar opozicijos atstovų – bereikalinga sumaištis „Jėzaus Kristaus karalystėje“ tikrai nepageidaujama.

Taigi, akivaizdu, kad viešojoje erdvėje krikščioniškomis vertybėmis tariamai besirūpinanti LLRA, palyginti neseniai pakeitusi savo pavadinimą į LLRA-KŠŠ (Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga), Jėzaus mokymą („Mylėk savo artimą, kaip save patį“) neretai interpretuoja labai jau savitai – kaip išskirtinę pagalbą „saviškiams“. O bene svarbiausią krikščioniškąją tiesą – kad artimas yra kiekvienas žmogus, ir iš to sekančią išvadą, kad visi asmenys turi būti vertinami vienodai, nepriklausomai nuo giminystės ar partinių ryšių – savo religingumą demonstruojančios partijos atstovai linkę vyti į šalį.