Vaidas Augūnas. Norite važiuoti į Baltarusiją? Nuo šiol tai nebūtina – Vilniaus rajonas laukia jūsų!

Artėjant rinkimams į vietos savivaldą, vis intensyvesnis tampa ne tik pasiruošimo jiems procesas, bet ir „stumdymasis“ tarp politinių partijų bei rinkiminių komitetų dėl patogesnės starto pozicijos prieš kovo trečiąją.

Neseniai nuskambėjo istorija apie rajonų savivaldybėse ištrauktus rinkimų eilės numerius partijų sąraše, kai visas būrys merų vadovaujamų komitetų netikėtai „pelnė“ trečią numerį – geidžiamiausią iš visų, kurie tokiam tikslui buvo likę. Tačiau egzistuoja savivaldos, kur „žvelgiama“ dar toliau ir galvojama ne tik apie pasirengimą, bet ir apie pačias rinkimų procedūras ir daroma viskas, jog tam tikriems politiniams veikėjams jis būtų kaip įmanoma sklandesnis.

Kadangi tenka gyventi ir dirbti Vilniaus rajone, į akis krenta aktyvus Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pasirengimas artėjantiems savivaldos rinkimams. Daugiau kaip du dešimtmečius vienvaldiškai rajonui vadovaujanti partija šį kartą ėmėsi precedento neturinčių priemonių, siekdama užtikrinti, jog ir ateinančius ketverius metus, nebodama kitų nuomonės, galėtų „prašalaičių“ netrukdoma tvarkytis „savo“ rajone.

Jeigu anksčiau rinkimų komisijos būdavo bent formaliai komplektuojamos sąžiningai, prieš šiuos savivaldos rinkimus Vilniaus rajone užsimota dar rimčiau: nutarta gerokai apylinkių komisijas „pravalyti“. Taip stipriai, jog kai kurios jų neišvengiamai atitiks baltarusišką „standartą“, kur komisijas išimtinai formuoja valdžia.

Koks gi yra stebuklingas receptas, leidžiantis visiškai jas kontroliuoti? Jis – kiek žemiau. Sugalvotas ir subalansuotas LLRA, bet tinka ir kitoms partijoms įvairiose Lietuvos rajonuose. Tiesa, tik toms, kurioms moraliniai kriterijai yra tik kažkur girdėta, tačiau didelių sentimentų nekelianti sąvoka.

Taigi. Visų pirma, turite sutarti su keliomis visoje Lietuvoje veikiančiomis partijomis, jog perimsite jų rinkimų komisijų kvotą (rinkimų komisijos Lietuvoje formuojamos iš veikiančių politinių partijų siūlomų asmenų). Savo ruožtu, nepagailėkite komisijos narių ir pirmininkų kitose Lietuvos rajonuose. Žinia, Pagėgiuose, Ignalinoje ar Kalvarijoje jūsų galimybės laimėti bent vieną mandatą yra mikroskopiškai mažos, o štai jūsų kolegoms iš kitų partijų galėtų nemenkai palengvinti galvos skausmą. Todėl nebūkite godūs – vietoje vieno pirmininko ar komisijos nario partneriams galite pasiūlyti kad ir keturis. Dosnumas – krikščioniška dorybė, jo negali būti per daug.

Toliau. Pasiskirkite komisijos pirmininkus. Formaliai – nuo įvairių partijų. O iš tikrųjų – savo narius ir rėmėjus. Nesivarginkite ieškoti žmonių, kurie bent iš pirmo žvilgsnio atrodytų neutralūs. Tinka visi – dirbę nuo jūsų partijos rinkimų komisijose per ankstesnius rinkimus, savivaldybės administracijos ir seniūnijų darbuotojai, savivaldybės mokyklų mokytojai.

Visi tie, kurie priklauso nuo jūsų ir negalės atmesti „malonaus“ pasiūlymo. Nesijaudinkite, kitos partijos tokios prabangos neturi – joms teks maldauti savo aktyvesnius rėmėjus už keliasdešimt eurų plušti visą mėnesį ir kęsti daugumos priekabes. Dalis tokių nepriims pasiūlymo, dalis išeis pasiruošimo rinkimams metu.

Toliau. Komisijos pirmininkams duokite aiškius nurodymus atsikratyti visų, kurie nepriklauso jūsų su kitomis partijomis sutartam „paketui“. Visų pirma, jeigu esate Vilniaus rajone, nesivarginkite kalbėti lietuviškai. Galbūt komisijose pasitaikys tokių, kurie nemoka lenkiškai – tokie išeis iš karto, nes supras, jog sugrįžti gali tik ją pramokę. Iš karto pasakykite, kad reikės sunkiai ir daug dirbti, o užmokestis bus toks mažas, jog tikrai nepadengs netgi išlaidų už kurą.

Sakykite, jog ne daugiau kaip 20 ar 30 eurų už mėnesį. Jeigu nepadės, sakykite, jog reikės dirbti darbo dienomis. Ir nemažai. Tikėtina, jog žmonės iš kitų partijų turi normalius darbus ir nenorės jais rizikuoti dėl garbės už dyką padirbėti rinkimų komisijoje.

Jeigu dar liko užsispyrėlių, meskite paskutinius argumentus. Pareikškite, jog jeigu vasario mėnesį reikės išvykti į komandiruotę ar bet kur kitur į užsienį, tokie „pravaikštininkai“ bus nedelsiant atleisti, nesumokant nei cento. Jeigu kas nors iš jūsiškių nedrąsiai užsimins, kad jiems irgi reikės išvykti, nedelsdami nutildykite juos. Su jais pakalbėsite vėliau. Nėra taisyklių be išimčių.

Pabaigai pasakykite, kad jeigu potencialūs darbuotojai dabar pat neišeis, turės privaloma tvarka dirbti ir visuose kituose rinkimuose. Pradžiai prezidento ir Europos Parlamento. O ateityje gal ir visuose kituose. Paniekinamai atmeskite argumentus, jog nežinote, ką veiksite gegužės pabaigoje ar 2020 metais: jeigu nesate tikri, šiuose rinkimuose jums irgi ne vieta.

Na, štai ir viskas. Tikėtina, jog įgyvendinus šiuos patarimus likote darniame bendraminčių būryje. Galite drąsiai nustoti varginti save valstybinės kalbos įmantrybėmis. Laikas pasidalinti, kas vyks į balsavimą namuose (darykite viską, jog stebėtojai laiku nesužinotų, kada jis vyks: nesakykite, nuo kur pradėsite procesą, keiskite komisijos narių mobiliosios grupės sudėtį ir vykimo į balsavimą namuose laikus, liepkite rinkėjams neįleisti stebėtojų – bet apie stebėtojus patarimus parašysime kitą kartą), kas bendraus su administracijos ir seniūnijų atstovais (kad būtų užtikrinta sinergija, aktyvus rinkėjų dalyvavimas ir tinkami rezultatai), o kas tiesiog pasnūduriuos. Sėkmė aplanko tik besistengiančius. Ir šį kartą ji bus jūsų pusėje!

Pakanka pažvelgti į LVŽS ir TT „atstovų“ pirmininkų pavardes: praktiškai už visų jų išdavikiškai kyšo LLRA ausys.

Vaidas Augūnas

Jūs pagalvojote, kad tai šaržas? Deja, tik ne Vilniaus rajone. Visi aukščiau pateikti argumentai rimtu veidu buvo sakomi pirmuosiuose rinkimų komisijų posėdžiuose. Visi. Nemažai iš „ne LLRA“ stovyklos palūžo ir išėjo. Su kitais „dirbama“. Išliks tik tie, kuriems svarbiau savigarba ir kurie nesileis spardomi.

Kitas aspektas – komisijų pirmininkų skaičius. Formaliai pirmininkai atstovauja LLRA (15), partijai „Tvarka ir teisingumas“ (TT) (13), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) (11), Rusų aljansui (RA) (10), Lietuvos socialdemokratų partijai (3). Nė vieno TS-LKD, Liberalų sąjūdžio, Darbo ar Centro partijų atstovo (nors per ankstesnius rinkimus tokių dar būta, o 3 iš 4 aukščiau paminėtų partijų atstovų posėdžiauja Vilniaus rajono taryboje, ko negali pasakyti nei apie LVŽS, nei apie TT).

Tačiau pažvelkime įdėmiau. LLRA ir RA yra koalicijos „partnerės“, taigi jų postus drąsiai galima sumuoti. TT ir LVŽS rajone balansuoja ant egzistencijos ribos (pirmoji net nesugebėjo suformuoti kandidatų sąrašo į rajono tarybą) ir, tikėtina, nesugebėtų surinkti 24 kandidatų į komisijos pirmininkus, atitinkančių keliamus reikalavimus, jau nekalbant apie šimtus komisijų narių.

Kaip jiems tai pavyko? Galime to net nesiaiškinti – pakanka pažvelgti į LVŽS ir TT „atstovų“ pirmininkų pavardes: praktiškai už visų jų išdavikiškai kyšo LLRA ausys. Didelė dalis dirbo ankstesniuose rinkimuose deleguoti LLRA, o likę vienaip ar kitaip susiję su rajono valdžia (dirba savivaldybės administracijoje, seniūnijose, savivaldybei atskaitingose mokyklose, savivaldybės įmonėse). Vilniaus rajone tai praktiškai niekada nebūna atsitiktinumas.

Išvada paprasta: LLRA per ateinančius savivaldos rinkimus, tikėtina, kontroliuos beveik 50 iš 53 apylinkių pirmininkų. Pasiteisinus šiam žingsniui ir niekam nesukėlus didesnio triukšmo žengtas ir kitas – „išprašyti“ iš komisijų visus narius, kurie nėra lojalūs rajoną valdančiai LLRA. Pasisekus šiam sumanymui, rinkimų procesas taps praktiškai nekontroliuojamas. Juolab, stebėtojų institutas visuomet yra silpniausia rinkimų kontrolės dalis – sunku tikėtis, jog „ne LLRA“ partijoms pavyks užtikrinti nuolatinį ir nenutrūkstamą visų rinkimų apylinkių monitoringą rinkimų dieną ir, svarbiausia, išankstinio balsavimo metu.

Tad belieka apsispręsti – ar turime pakankamai stiprybės ir išdidumo suvaldyti šią rajono „baltarusizaciją“, ar paliksime viską savieigą ir leisime LLRA eilinį kartą triumfuoti pasinaudojus administraciniais ištekliais. Jeigu pasirinksime pastarąjį variantą, nenustebkime, jog taip darančių atsiras ir kituose Lietuvos rajonuose. Ir jų su kiekvienais rinkimais daugės. Nes kam reikalingi demokratiški rinkimai, jeigu viską gali „sutvarkyti“ iš anksto? Taip pat šiame kontekste ne pro šalį atsakyti ir į kitą, ne mažiau svarbų klausimą: ar Vilniaus kraštas yra Lietuva ir ar kažkokia Baltarusijos provincija?