Tačiau, protingos valstybės politikos dėka, daugelyje Vakarų Europos mažumos sėkmingai įtraukiamos į sprendimų priėmimo procesus, aktyviai dalyvauja nacionalinių partijų ir asociacijų veikloje, o tuo pačiu yra ekonomiškai įgalintos siekti savo tikslų, gauna pakankamą finansavimą savo bendruomenėms išlaikyti, vysto kalbą, kultūrines tradicijas ir demonstruoja lojalumą savo valstybei. Šio straipsnio tikslas – aptarti Norvegijos, Švedijos ir Vokietijos patirtį mažumų integracijos srityje, perimtą pažintinių vizitų Norvegijoje, Švedijoje ir Vokietijoje metu. Šiame straipsnyje pateikiame kelias svarbiausias Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje įsisavintas rusų mažumos integravimo pamokas.
I. Strateginio lygmens politinio mechanizmo būtinybė
Politinis mechanizmas, kuris nusako strateginio lygmens politiką mažumų atžvilgiu, buvo sukurtas Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje ir ten atnešė apčiuopiamą naudą. Pažymėtina, kad ten vienas iš žemės vyriausybės narių yra paskiriamas atsakingu už mažumų integraciją ir šias pareigas eina visą kadenciją. Savo ruožtu, atsakingu paskirto ministro kabineto nariai priima asmeninę atsakomybę už konkrečios srities kuravimą, prireikus, imasi iniciatyvos kurti Vyriausybės darbo grupę, į kurios veiklą, privalo įsitraukti įvairios ministerijos, agentūros, departamentai ir kiti valstybiniai institutai. Pažymėtina, jog minėtų darbo grupių sprendimai yra privalomi, o susitikimuose dalyvauja tik į konkretaus klausimo sprendimą įsitraukusios institucijos, todėl išvengiama betikslio biurokratizmo, paprastai lydinčio formalių darbo grupių veiklą: susitikimai rengiami ad hoc pagrindu ir tik tuomet, kai tai būtina.
Lietuvoje su tautinėmis bendrijomis ir jų probleminiais klausimais dirbančių institucijų yra ne viena, tačiau retai iš jų ši sritis yra prioritetinė. Skirtingus klausimus kuruoja Švietimo ir mokslo, Vidaus reikalų, Susisiekimo, Kultūros ir kitos ministerijos ar įvairios įstaigos prie Vyriausybės bei ministerijų. Jos kuria strategijas, skirsto lėšas, organizuoja susitikimus ar konferencijas, tačiau nei viena nesujungia skirtingų požiūrių į vieną, holistinį matymą, kuris leistų lanksčiau koordinuoti valstybinę politiką ir racionaliau leisti Pietryčių Lietuvai skiriamas lėšas. Pasitelkus gerąją Vokietijos praktiką, būtų galima tikėtis efektyvesnio ir vieningesnio valstybės institucijų darbo organizavimo bei nemažos lėšų ekonomijos.
II. Integracijos srityje nuolat dirbančių nevyriausybinių organizacijų svarba
Nevyriausybinių organizacijų (institutų), kurios turi patirties sprendžiant integracijos klausimus ir tiesiogiai dirba su tautinėmis mažumomis bei jų integravimo programomis, sukūrimas ir nuolatinis funkcionavimas labai palengvina integracijos naštą valstybei, o taip pat leidžia neprarasti „institucinės atminties“. Tokie institutai (jie Vokietijoje tebeveikia tiek federaliniame lygmenyje, tiek ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje) gali efektyviai pagelbėti tiek Vyriausybei kuriant strateginius dokumentus, tiek ir valstybiškai mąstantiems tautinių mažumų atstovams, bandantiems suvienyti savo bendruomenės bei skatinti jų narių tobulėjimą pasinaudojant tokiais instrumentais kaip kursai, mokymai, seminarai, reikalingų žinių ir įgūdžių perdavimas (lėšų rinkimo, renginių organizavimo, viešojo kalbėjimo ir kitais klausimais). Tokios NVO gelbsti gerinant santykius tarp etninių bendrijų ir valstybės institucijų, su kuriomis taip pat konsultuojamasi aktualiomis temomis. Neabejotina, jog Lietuvoje tokio instituto įsteigimas yra būtinas, nors norint jį įsteigti, būtina valstybės, o esant galimybei, ir akademinių institucijų bei verslo organizacijų finansinė parama.
Paminėtinas ir vienas tarptautinės mažumų srityje besidarbuojančios NVO pavyzdys. Tai Europos mažumų klausimų centras (angl. European Center for Minority Issues), 1996 m. Danijos, Vokietijos ir Šlezvigo-Holšteno žemės įkurtas Flensburge, šiaurės Vokietijoje. Jo užduotis – atlikti praktinius ir teorinius tyrimus socialinių mažumų integracijos bei jų teisių apsaugos srityse visoje Vokietijos teritorijoje (su oficialiai pripažintomis mažumomis – danais, fryzais, sorbais ir sintais-romais), o taip pat kitose Europos šalyse.
III. Tautinių mažumų jaunųjų lyderių rengimas
Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, kuri gali pasigirti itin sėkminga vokiečių kilmės repatriantų iš buvusios Sovietų Sąjungos patirtimi, pasiteisino ir taip vadinami „Jaunųjų lyderių kursai“. Taip pavadintuose mokymuose dalyvaudavo etninių ir religinių mažumų atstovai (lyderiai), atstovaujantys įvairias šios Vokietijos žemės bendruomenes. Per metus trunkančius kursus dalyviai daugiausiai bendraudavo internetinėje erdvėje (homogeniška grupė sukuriama visus metus kviečiant dalyvauti tuos pačius dalyvius), tačiau 5–6 kartus per metus jaunuoliai susitikdavo „gyvai“, konferencijų ir darbo grupių formatuose. Kurso metu dalyviai kurdavo, pristatydavo ir įgyvendindavo projektus, bendraudavo tarpusavyje, kur kas dažniau nei kiti jų bendruomenės atstovai bendraudavo su tautinę daugumą sudarančiais kolegomis bei Vokietijos valdžios institucijomis. Baigę kursą dalyviai kur kas pozityviau vertindavo tiek kitas etnines ir religines bendruomenes, tiek ir priemones, kurias valstybės institucijos vykdo jų aplinkoje nei prieš pradedant kursą. Žinoma, ir šiuo atveju norint sukurti bei nuolat vykdyti tokius mokymus būtina sutelkti tam tikrus išteklius.
IV. Valstybiškai nusiteikusių mažumų organizacijų tinkle kūrimas ir stiprinimas
Dar vienas Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje pasiteisinęs metodas – pro-valstybiškų organizacijų tinklo kūrimas tautinių mažumų aplinkoje ir jų pagalba vykdomas tolimesnis tokio požiūrio plėtimas į kitus geografinius šalies regionus. Vietovės, kuriose pro-valstybiškai nusiteikę tautinių mažumų atstovai sukuria perspektyvias ir veiksmingas organizacijas, tampa pavyzdžiu plečiant jų tinklą visoje šalyje. Dažniausiai patirties turintys žmonės „pasiskolinami“ iš tame regione jau sėkmingai veikiančių NVO, jiems padedama konsultacijomis, perduodama panašių organizacijų sukaupta patirtis, suteikiami tam tikri ištekliai – visa tai daroma tam, jog panašus darinys susikurtų ir sėkmingai funkcionuotų kitoje žemėje ar regione.
Jeigu viskas klostosi kaip numatyta, po kiek laiko visoje šalyje ar regione susikuria efektyviai veikiančių NVO tinklas, kuris remia valstybės tikslus ir gali savarankiškai vykdyti veiklą. Pietryčių Lietuvoje tokią patirtį perimti būtų itin aktualu, kadangi praktiškai visi su LLRA pozicija nesutinkantys lenkų tautybės jaunuoliai yra savotiškai „išstumiami“ į visuomeninio gyvenimo paraštes, netenka galimybės naudotis bendruomeninio ryšio kanalais ar esamais ištekliais. Susiformavus alternatyvai LLRA kontroliuojamam tinklui, situacija regione ženkliai pagerėtų.
Apibendrinimas
Per daugiau nei ketvirtį amžiaus, prabėgusį po nepriklausomybės atgavimo, integracijos srityje vyraujantis chaosas daugiau nei bet kas kita įrodo, jog Lietuva pribrendo į šią sritį besigilinančio instituto (angl. think tank) įsteigimui. Dar daugiau, praktiškai akivaizdu, jog jame galėtų būti išlaikoma ženkli valstybės įtaka (bent jau pradžioje, siekiant įtvirtinti jį kaip instituciją), o pats institutas turėtų patariamąjį balsą valstybės politikos mažumų integravimo srityje kūrime ir įgyvendinime, galbūt ateityje netgi imtų koordinuoti visų valstybės institucijų politiką šiuo atžvilgiu.
Galbūt toks institutas galėtų tapti ne tik tautinių mažumų integravimo, bet ir lietuvių tautinių mažumų Lenkijoje, Baltausijoje, Rusijos Federacijoje politikos formavimo įrankiu. Būtų idealu, jeigu šios organizacijos formuluojamos pozicijos būtų derinamos su analogiška institucija, veikiančia Lenkijoje – tokiu būdu abi sostinės kalbėtų viena kalba.
Žinoma, siekiant susitaikymo ir pilnaverčio sugyvenimo ne ką menkesnė yra ir akademinės, teisinės, švietimo ir NVO bendruomenių svarba. Vokietijai ir Danijai prireikė dešimtmečių, kol pavyko bent dalinai sutarti dėl abiems pusėms priimtinu elgesio kodekso ir taisyklių rinkinio. Būdamos vienomis iš turtingiausių Europos Sąjungos valstybių, šios šalys išleidžia dešimtis, jeigu ne šimtus milijonų eurų remdamos savo tautiečius užsienyje bei tautines mažumas savo šalyje. Taip užtikrinamas šių grupių tautinis identitetas, bet tuo pačiu garantuojamas lojalumas valstybėms, kurių piliečiais šie asmenys yra. Lietuva ir Lenkija, neturėdamos tokių resursų, vis dėlto turi suprasti, jog turės tokius tarpvalstybinius santykius, kiek pastangų ir resursų į juos bei sugyvenimą su tautinėmis mažumomis investuos.
Lietuvos ir Lenkijos visuomenių užduotis pilnavertiškai ir neskausmingai integruoti tautines mažumas išlaikant jų tautinį identitetą, bet tuo pačiu ir lojalumą šalims, kuriose jie gyvena bei euroatlantinėje erdvėje puoselėjamoms vertybėms nebuvo ir niekada nebus paprasta. Tačiau jos siekiant svarbus supratimas, kaip svarbu sukurti tokius reguliavimo mechanizmus ir teisinius formatus, kurie veiktų ne tik iki kitų rinkimų ar tarpvalstybinių santykių krizės. Todėl prieš dvišališkai įteisinant pamatinius dokumentus dėl mažumų, tiek Vilnius, tiek Varšuva turėtų sukurti nuoseklias nacionalines pozicijas ir strategines vizijas, kuriose apbrėžtų, kaip mato savo tautines mažumas po kelių dešimtmečių ir kokie esminiai žingsniai įgalins pasiekti šiuos tikslus. Iki šiol dauguma iniciatyvų tarp šalių priklausydavo nuo atskirų individų ar organizacijų, tačiau metas pripažinti, jog to nebepakanka…