Nors prastovų paskelbimas buvo pakankamai reglamentuotas ir prieš karantiną, kyla labai natūralus klausimas, kodėl darbuotojus išleidžiant prastovai karantino laikotarpiu Seimas sugriežtino ir numatė papildomą prastovų kontrolės mechanizmą verslui ir kitoms įstaigoms. Atsakymas taip pat pakankamai akivaizdus – institucijos nepasitiki darbdaviais ir prideda papildomų saugiklių, kad nebūtų piktnaudžiaujama prastovomis, nes Valstybinei darbo inspekcijai nustačius, kad darbuotojas, dėl kurio darbdaviui paskirta ir mokama subsidija už prastovą, realiai vykdo darbo funkcijas, subsidijos mokėjimas būtų nutrauktas.
Aš esu įsitikinęs, kad tai nepadės, tačiau tik papildomai užkraus darbu pačius darbdavius, jų buhalterius ar kitus atsakingus darbuotojus bei tą pačią Valstybinę darbo inspekciją ir įprastu laiku savo kukliais resursais nespėjančią sukontroliuoti piktnaudžiaujančių darbdavių. Be to, prašant išmokėti subsidiją už prastovas, informacija yra teikiama dviem valstybinėms įstaigoms – Užimtumo tarnybai ir Sodrai. Jos turi veikiančias pranešimų ar ataskaitų priėmimo IT sistemas, kurios yra būtinos dėl elementaraus saugumo, ko neturi pati darbo inspekcija. Taigi dėl nepasitikėjimo darbdaviais ir valdžios perdėtos kontrolė įpročio, verslui ir kitiems darbdaviams karantino metu sukuriamas papildomas biurokratinis barjeras griežtesnis nei įprastai.
Dar įdomesni INVEGOS reikalavimai įmonėms ketinančioms gauti lengvatines paskolas be užstato pagal jos skelbiamas priemones, kurios vadinasi pagalba verslui COVID-19 krizės metu.
Pakomentuosiu pora iš jų skirtų smulkiam ir vidutiniam verslui. Viena iš jų tai – „Paskolos labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusiems verslams“ skiriama kuomet apyvarta nukrito daugiau kaip 30 proc., pagal ją gali būti skiriama paskola būtiniausioms veiklos išlaidoms finansuoti, tokioms kaip darbuotojų darbo užmokestis, nuoma, komunalinės išlaidos ar pan. Kita priemonė smulkiam ir vidutiniam verslui – „Apmokėtinų sąskaitų paskolos“ arba sutrumpintai ASAP.
Pagal šias priemones kiekvienai atskirai numatyta skirti iki 50 mln. eurų. ASAP priemonė paskelbta balandžio 11 d., o „Paskolos labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusiems verslams“ paskelbta balandžio 14 d. Šiai dienai, praėjus trims savaitėms nuo jų paskelbimo, kaip viešina pati INVEGA, yra išmokėtos pirmosios paskolos, tačiau priemonėje ASAP bendra jų suma tik 95 tūkst. eurų. Iš 50 mln. O kitoje, atrodytų dar svarbesnėje, „Paskolos labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusiems verslams“ per „Finbee Verslui“ platformą išmokėta tik apie 6 mln. eurų. Tai kur slypi ir yra užstrigę tie valdžios skelbiami 100 milijonų numatytų smulkiam ir vidutiniam verslui gelbėti?
Pasidomėjus tik šiomis priemonėmis kai kurie galimi atsakymai man, kaip verslo konsultantui ir teisininkui, buvo labai netikėti, atrodo kad ir šiuo atveju jie vėl slypi biurokratiniuose suvaržymuose ir pertekliniuose reikalavimuose, kurių netaiko net labai atsargūs ir smulkiam verslui negailestingi Lietuvos bankai. Aš kalbu apie INVEGOS balandžio pradžioje paskelbtą vieną iš pagrindinių reikalavimų visose pagalbą verslui COVID-19 krizės metu taikomose priemonėse. Pagal šį reikalavimą Juridinių asmenų registrui privaloma būti pateikus 2019 m. finansinės atskaitomybės dokumentus arba finansinę atskaitomybę. Kas valdžios koridoriuose sugalvojo šį reikalavimą turbūt visiškai nesupranta finansinių ataskaitų rengimo, tvirtinimo ir pateikimo nei praktinių, nei teisinių niuansų.
Bendrieji ir visiems įprasti teisės aktų reikalavimai yra, kad finansinės ataskaitos už praeitus metus įmonėse privalo būti parengtos, patvirtintos ir Registrų centrui pateiktos iki birželio mėnesio 1 dienos, taigi INVEGOS reikalavimas karantino laikotarpiu yra daugiau kaip mėnesiu ankstesnis ir griežtesnis nei įprastu įmonėms veikimo laikotarpiu. Be to, ar žino šio reikalavimo „kūrėjai“, kad finansinės ataskaitos prieš pateikiant Registrų centrui turi būti ne tik buhalterių parengtos už praeitus metus, tačiau ir patvirtintos akcininkų susirinkimų? Šiuo atveju Akcinių bendrovių įstatymas numato gana griežtą akcininkų sušaukimo tvarką, pagal kurią akcininkai pranešimą apie susirinkimą turi gauti ne anksčiau kaip prieš 21 dienai (ABĮ 26 str. 4 d.), o ją sėkmingai patvirtinus ir pateikus Registrų centrui pastarasis jį registruoja dar 2 darbo dienas.
Priminsiu, kad vienos iš minėtų priemonių taikymo pradžia balandžio 11 d., o kitos balandžio 14 d., „Apmokėtinų sąskaitų paskolos“ ASAP priemonėje paskelbimo metu net buvo numatytas jos pabaigos terminas balandžio 25 d. (tiesa ši priemonė kaip ir tikėjausi jau pratęsta). Taigi matematika paprasta – įmonės, kurios mažiau kaip per tris šių metų mėnesius iki karantino pradžios nesušaukė akcininkų susirinkimų ir nepasitvirtino finansinių ataskaitų, net labai norėdamos niekaip negalėjo sutilpti į vienos iš priemonių pradžios ir pabaigos terminus. Per 14 dienų suspėti galėjo nebent tos įmonės, kurios finansines ataskaitas akcininkų susirinkimuose pasitvirtino prieš karantiną, turi vieną, du ar kelis akcininkus ir nesilaiko įstatyme numatytos tvarkos arba turėdami daugiau akcininkų pažeidžia karantino reikalavimus ir šaukia akcininkų susirinkimus. Net elektroninėmis ryšio priemonėmis gaunami pranešimi gali būti išsiųsti tik išankstiniu 2/3 akcininkų susirinkimo sprendimu, o susirinkimo vykdymui nuotoliniu būdu „online“ turi būti sudaryta tokia galimybė akcininkams, todėl praktikoje taikomas retai ir nėra išsamiai teisės aktuose reglamentuotas.
Taigi, kodėl šiuo sudėtingu karantino laikotarpiu INVEGAI nepakanka preliminarių, o ne galutinių Registrų centrui pateiktų finansinių ataskaitų man nėra aišku, galiu tik spėti, kad vėl tas pats nepasitikėjimas verslininkais, direktoriais, tais pačiais finansininkais arba pasirenkant valdžiai įprastą perdėto apsidraudimo kelią, nesinori tikėti, kad čia elementari nekompetencija arba (kaip jau kalba kai kurie verslininkai ir mano klientai) nenoras skubėti ar skolinti į labai sunkią situaciją patekusiems smulkiems ir vidutiniams verslininkams.
Dar vienas perdėtų saugiklių ar kliūčių pavyzdys yra jau minėtoje „Apmokėtinų sąskaitų paskolos“ priemonėje ASAP, pagal ją įmonė gali gauti 85 proc. jai neapmokėtų sąskaitų vertės nuo sausio 01 d. iki kovo 31 d. paskolą. Už kitų skolas įmonei galinčiai gauti lengvatinę paskolą iš INVEGOS atitenka visa rizika, atsakomybė ir prievolė paskolą grąžinti. Todėl labai keistas ir vėl nesuprantamas dar vienas reikalavimas šioje priemonėje tai, kad įmonė skolininkas nebūtų įtrauktas į VMI skelbiamus ilgalaikių skolininkų arba minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų neatitinkančių įmonių sąrašus.
Nors šiuo atveju visą paskolos riziką prisiimtų paskolą iš INVEGOS pasiėmusi įmonė tiek dėl įsipareigojimo ją grąžinti, tiek dėl COVID-19 ir karantino negaudama apmokėjimų iš skolininkų, tačiau dar sudaromas perteklinis ir papildomas reikalavimas bei kliūtis sėkmingai veikiančiai įmonei, ne dėl jos pačios nemokumo problemų, o dėl jos skolininkų problemų.
Man keisčiausia yra tai, kad tokie reikalavimai numatyti valstybės įsteigtos Agentūros skirtos padėti verslui, per kurią valdžia yra numačiusi didžiausius paskolų paketus šiuo, verslui sunkiu karantino laikotarpiu, paskelbia tokius paskolų gavimo kriterijus ir reikalavimus, kurie nei pagal verslo logiką, netgi teisinį šiandienos reglamentavimą netelpa į jokius rėmus, o ypač nesuprantama tai, kad visi šie pertekliniai biurokratiniai reikalavimai numatyti ekstremalios situacijos, karantino laikotarpiu kuomet reikia aiškumo, skubos ir realios pagalbos tiems kam labiausiai reikia t. y. smulkiam ir vidutiniam verslui. Šiai dienai faktas yra vienas – pagal pagalbos verslui priemones panaudota tik 100 tūkstančių eurų iš 100-ų milijonų.
Smulkus ir vidutinis verslas ir taip susiduria su dideliais sunkumais, yra apkraunamas bereikšmiais ir nereikalingais biurokratiniais barjerais, kurie neatlieka jokios realios funkcijos išskyrus, dar vienos papildomos kontrolės. Šiame straipsnyje paliečiau tik kelis, mano įsitikinimu, perdėto biurokratizmo pavyzdžius, nesileisdamas į kitų pavyzdžių nagrinėjimą. Todėl gal nereikia dairytis į kitas šalis, ieškoti atsakymų ir problemų pačiame versle, bet valdžiai pirmiausiai kritiškai pažiūrėti į save, o ne į darbdavius, labiau pasitikėti verslu ir apskritai kuriančiu žmogumi. Gal savęs paklauskime ar verslas ir žmonės pasitiki pačiu Seimu ar Vyriausybe, atsakymas turbūt taip pat visiems žinomas. Tačiau ar toks nepasitikėjimas savo darbdaviais, verslo bendruomenėmis, apskritai visa visuomene ir paprastu žmogumi prideda pasitikėjimo pačia valdžia ir jos institucijomis? Atsakymą palieku Jums.