Vaidas Šalaševičius. Regioninė atskirtis vis didėja. Kodėl ši problema turi būti prioritetas?

Nors šiuo metu aktualiausia problema mums visiems yra su pandemija atėję ekonominiai ir socialiniai iššūkiai Lietuvai, ne mažesnis iššūkis būsimiems valdantiesiems yra bent kiek sumažinti atskirtį tarp regionų ir didmiesčių, kuri nuolat bei nepaliaujamai didėja. Akivaizdu, kad tai daro tiesioginę įtaką ir socialinei atskirčiai, kurios mūsų valdžiai niekaip nesiseka mažinti. Be to, tai neabejotinai turėtų būti vienas iš pagrindinių daugelio politikų, paskutiniu metu labai daug ir garsiai kalbančių apie gerovės valstybę, siekių.

Esminės atskirties priežastys daug kam yra žinomos. Vilniuje ir Kaune – didesnė rinka, daugiau vietos veikloms vykdyti, tuo tarpu regionus labiau paveikė tiek vidinė, tiek išorinė emigracija bei susitraukusi rinka, o taip pat ir sumažėjusi žmonių perkamoji galia. Tačiau blogiausia, kad atskirtis toliau auga, o statistika darosi vis labiau nepalanki regionams. Čia pateikiu keletą neginčijamų faktų ir vaizdingų skaičių, kaip situacija regione ir didmiesčiuose kardinaliai skiriasi.

Bendrasis vidaus produktas, lyginant su šalies vidurkiu, Vilniuje sudaro beveik 145 proc., Kaune – 103 proc., kai tuo tarpu Sūduvos regione šis rodiklis tesiekia 58 proc., o Alytaus – apie 60 proc. Nedžiugina ir sumos lyginant užsienio investicijas didžiuosiuose miestuose ir šalies regionuose, pavyzdžiui, Vilniuje vienam gyventojui tenkančių investicijų, atplaukiančių iš užsienio suma siekia beveik 15 tūkst. Eur per metus, kai Marijampolės apskrityje ši suma yra beveik 13 kartų mažesnė – vos apie 1200 Eur. vienam gyventojui, panaši investicijų suma ir Alytaus apskrityje – 1260 Eur. Kardinaliai skiriasi ir žmonių gyvenimo kokybė – Vilniuje vidutinis neto (į rankas) darbo užmokestis yra beveik 1000 Eur., Kaune – nepilnai 900 Eur., Sūduvoje ir Alytaus regione, tuo tarpu, atlyginimai trečdaliu mažesni – kiek daugiau nei 700 Eur. į rankas. Šiuo rodikliu šie regionai lenkia tik Tauragę. Ypatingai nerimą kelia asmenų gyvenančių skurdo rizikoje ir socialinėje atskirtyje skaičius. Tokių žmonių Marijampolės apskrityje beveik 40 proc., Alytaus – kiek mažiau – 33 proc., kai tuo tarpu Vilniuje tik apie 20 proc.

Todėl šių problemų sprendimas, kaip paskatinti verslą ir darbo vietų kūrimą regionuose ar kitaip pritraukti žmones gyventi ir dirbti periferijoje tokiu būdu mažinant regioninę ir tuo pačiu socialinę atskirtį, būsimai valdžiai turi būti vienas iš didžiausių prioritetų.

Vadovaudamas Regionų verslo plėtros asociacijai dažnai matau, kad regionuose didžiausia problema smulkiam ir vidutiniam verslui – tai kreditavimas (bankai labai sunkiai arba visiškai atsisako finansuoti verslo projektus). Todėl jau šiandien, prieš rinkimus, reikėtų politikams visu rimtumu pradėti diskutuoti ir ateityje svarstyti siūlymus dėl verslo kreditavimo agentūros arba kitos formos valstybės lėšomis finansuojamos kreditavimo įstaigos steigimo. Ne paslaptis, kad bankų verslo politika šiandien yra trauktis iš regionų, toliau nuo ten veikiančio smulkaus ir vidutinio verslo ir ten gyvenančio žmogaus. Visos jų teikiamos paslaugos yra keliamos į virtualią erdvę, o situacija dėl COVID-19 pandemijos tai tik paspartino.

Šiandien, man atrodo, blogiausia, kad visa valstybės politika nukreipta į vienpusišką centralizaciją – miestuose uždaromi institucijų skyriai, jungiamos ar planuojamos jungti mokslo ir kultūros įstaigos, miesteliuose net uždaromi pašto skyriai. Tai daroma aklai, netaikant jokios kaštų naudos analizės. Šie valdžios veiksmai tik įrodo, kad regionų politika jai nėra prioritetas, o dialogas su regionais nevyksta. Atotrūkis ir atskirtis tarp regionų ir Vilniaus kasmet tik didėja. Todėl atrodo, kad nekreipiamas dėmesys į čia gyvenantį žmogų ir smulkųjį bei vidutinį verslą regionuose.

Eidamas Marijampolės regiono plėtros tarybos nario pareigas, dažnai matau, kaip regionams „nuleidžiamos“ taisyklės iš valdžios, jų visiškai nederinant nei su regionais, nei savivalda. Todėl reikia ieškoti sprendimų, kaip keičiant įstatymus daugiau sprendimų teisės ir savarankiškumo perduoti Regionų plėtros taryboms ir savivaldai. Šiuo metu valdžia regionų problemas „sprendžia“ mechaniškai, įsakymais ir nutarimais, su regionais nevystant tinkamo dialogo. Todėl Seimui ir Vyriausybei pirmiausiai turi rūpėti, kaip tuos mechanizmus reglamentuoti, kad būtų pirmiausia atsižvelgiama į regionų poreikius.

Jau daug metų girdime valdžios vis kuriamą naują ir keičiamą seną regionų politiką, tačiau rezultatas vis tas pats. Blogiausia, kad beatodairiškai sugriaunama kas buvo gero sukurta anksčiau ir nepradeda veikti nauja. Esu įsitikinęs, taip yra todėl, kad viskas „nuleidžiama“ iš Vilniaus, o neįsiklausoma į pačius regionus ir savivaldą. Šiandien vėl girdime naujos regiono politikos apmatus ir įstatymų projektus. Girdime naujus teisės aktų pakeitimus ir pasiūlymus, kad į Regionų plėtros tarybas balso teisėmis negalėtų būti įtraukiami socialiniai partneriai ir verslo asociacijų atstovai, nors tai yra vienintelė formaliai veikianti institucija, kurioje galėjo formaliai diskutuoti ir vystyti dialogą dėl regionų ateities apskričių savivaldybių atstovai, socialiniai partneriai ir verslo atstovai.

Tikėkimės, kad pasimokysime iš savo klaidų ir jas taisysime, o ne viską griausime ir vėl kursime visiškai naują politiką neįsiklausydami į pačius regionus, kaip buvo iki šiol.