Valdas Bekunskas. Beprotiška gyvenimo skuba nacionaliniame rubikono stadione

Naujienų portalas DELFI atskleidė, kad nacionalinio stadiono konkurso komisijoje, kaip ekspertas dalyvauja su „Rubikono“ grupe (vieninteliu likusiu konkurso dalyviu) artimų ir nuo visuomenės nuslėptų sąsajų turintis Vilniaus miesto administracijos direktoriaus Povilo Poderskio padėjėjas Kipras Krasauskas. Kaip ir reikėjo tikėtis, dabartinė sostinės valdžia šį paaiškėjusį faktą bando traktuoti kaip neva nereikšmingą ir siekia, kad tai kuo greičiau dingtų iš žiniasklaidos dėmesio. Tačiau būtent ši atskleista detalė gerai iliustruoja neskaidrias aplinkybes, kas ir kodėl vyksta šioje stadiono istorijoje.

Pradėkime nuo to, kad konkursui pasiekus pasiūlymų teikimo stadiją, iš konkurso dėl biurokratinių smulkmenų buvo pašalintas „Rubikono“ konkurentas UAB „Vilniaus nacionalinis stadionas“. Kai pašalinta įmonė nusprendė savo teises ginti teisme, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, save pristatantis laisvės ir ypač konkurencijos gynėju, viešai grasino šiai įmonei savivaldybės vardu.

Mero nelaimei praeitų metų spalio mėnesį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad dėl neteisėtų konkurso komisijos veiksmų buvo ne tik suvaržyta tiekėjų konkurencija, bet ir pakenkta laisvam ir rinkos ekonomikos principus atitinkančiam šalių varžymuisi. Teismas tuomet aiškiai pasisakė, kad derybose su vienu subjektu neįmanoma pasiekti geriausio rezultato ir dėl to racionaliai panaudoti lėšas, nes į derybas pakviestas ūkio subjektas nejaučia konkurencinio spaudimo iš kito dalyvio ir dėl to neišvengiamai sumenksta pačių suteikiančiųjų institucijų derybinė galia ir pasirinkimo laisvė.

Visgi tokie Aukščiausiojo Teismo argumentai tiek konkurso komisijai, tiek Vilniaus savivaldybės politinei valdžiai įspūdžio nepadarė ir „Rubikono“ konkurentas buvo antrą kartą išmestas iš konkurso. Šįkart dėl galimai melagingos informacijos teikimo. O dabar siekiama kuo greičiau, dar iki savivaldos rinkimų, savivaldybės taryboje patvirtinti su „Rubikonu“ suderėtas sąlygas.

Tačiau pradėjus aiškėti šioms sąlygoms, panašu, kad vykusios derybos tarp konkurso komisijos ir „Rubikono“ buvo tiesiog imitacija. Vadinamųjų derybų metu „Rubikonas“ savo pirminio pasiūlymo ne tik nepagerino miesto naudai, tačiau priešingai – reikšmingai pasigerino jas savo naudai miesto sąskaita. Pavyzdžiui, futbolo aikštyno dangos kaina (paprašius vietoj plastmasinės dangos įrengti hibridinės žolės dangą) padidėjo papildomais 3 mln. eurų, o automobilių parkavimo vietų skaičius vietoje konkurso sąlygose numatytų 1600 vietų sumažintas iki 500 vietų. Tokių pasigerinimų „Rubikono“ naudai miestiečių sąskaita galima suskaičiuoti už 20 mln. Eur.

Iš konkurso dėl biurokratinių smulkmenų buvo pašalintas „Rubikono“ konkurentas UAB „Vilniaus nacionalinis stadionas“. Kai pašalinta įmonė nusprendė savo teises ginti teisme, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, save pristatantis laisvės ir ypač konkurencijos gynėju, viešai grasino šiai įmonei savivaldybės vardu.

Valdas Benkunskas

O koks gi šioje istorijoje reikšmingojo padėjėjo vaidmuo? Visų pirma, akis bado akivaizdžios K. Krasausko sąsajos su „Rubikonu“ – dar būdamas studentas ne šiaip sau dirbo, o vadovavo kelioms „Rubikono“ įmonėms. Tiesa, tų studijų taip ir nebaigė, o turėdamas vidurinį išsilavinimą išvengė prievolės viešai deklaruoti savo interesus, tarp jų – ir apie savo brolį, vieną dabartinių šio koncerno grupės įmonių vadovų Igną Krasauską.

Taigi, natūraliai kyla klausimai, kodėl būtent K. Krasauskas dalyvavo konkurso komisijoje kaip ekspertas, nors tam neturi būtino išsilavinimo? Ar K. Krasauskas komisijos narius informavo apie galimą interesų konfliktą ir oficialiai pasirašė nešališkumo deklaraciją? Ar K. Krasauskas reikšdamas savo nuomonę darė įtaką komisijos nariams priimti sprendimą pašalinti iš konkurso antrąjį dalyvį? Kodėl K. Krasauskas susidomėjo tarptautinio arbitražo byla, kur Vilniaus miesto savivaldybė teisiasi su to pačio „Rubikono“ partnere „Veolia“? Galų gale, ar nėra taip, kad svarbi ir konfidenciali informacija tiesiausiu keliu teka iš Vilniaus miesto savivaldybės į liūdnos reputacijos koncerną?

Dėl atsakymų į šiuos klausimus dar teks pakovoti, nes mero R. Šimašiaus komanda brenda tuo pačiu „MG Baltic“ korupcijos skandalo pramintu keliu ir jokių aukštesnių skaidrumo standartų nesiekia. Jei skaidrumo nesiekia Vilniaus meras ir jo komanda, neabejoju, kad jį padės pasiekti Lietuvos teisėsaugos ir parlamentinės kontrolės institucijos.