Dar 2014 m. tuometė Vyriausybė nusprendė, kad nacionalinio stadiono statyba bus įgyvendinama viešosios ir privačios partnerystės būdu, didžiąją dalį lėšų skiriant iš Europos Sąjungos fondų paramos. Sudarytai darbo grupei vadovavo Vilniaus merai – iš pradžių Artūras Zuokas, o nuo 2015 m. pavasario Remigijus Šimašius. Būtent pastarajam vadovaujant darbo grupei, stadiono projektas ilgą laiką buvo nukištas savieigai. Procedūriniai konkurso klausimai buvo palikti kuruoti eiliniams specialistams ir samdomiems advokatams, taip visiškai ištrinant šio projekto politinę svarbą. Netgi savivaldybės tarybos posėdžiuose paklaustas R. Šimašius negalėdavo konkrečiai atsakyti, kokioje situacijoje yra projektas, ir visus klausimus tiesiog peradresuodavo savivaldybės administracijai. Tačiau labiausiai R. Šimašiaus lyderystės stoka tapo akivaizdi, kai pradėjo aiškėti galimi konkurso dalyviai ir jų skaičius.
2017 m. pavasarį, t. y. po dviejų metų R. Šimašiaus darbo ir vadovavimo, paaiškėjo, kad realų norą stadioną pastatyti ir jį 22 metus administruoti išreiškė tik du subjektai, iš kurių vienas – „rubikonas“, o kitas susiduria su savo verslo iššūkiais ir jo dalyvavimas konkurse tampa apskritai neaiškus. Tik du ir abu su savo specifika.
O ką per tuos metus padarė Vilniaus meras, rodydamas bent kažkokią lyderystę? Kiek Lietuvoje ir užsienyje surengė susitikimų, renginių, skirtų pristatyti šį projektą ir jo patrauklumą, ir kviečiant tarptautinius operatorius dalyvauti konkurse? Galų gale, ką padarė R. Šimašiaus įsteigta Vilniaus piaro įstaiga „Go Vilnius“, kad pritrauktų potencialius konkurso dalyvius? Atsakymas akivaizdus – absoliučiai nieko. Bet gal toks Vilniaus mero neveiklumas yra tik iš anksto sugalvoto plano dalis? Gal R. Šimašius nuo pat pradžių siekė stadiono reikalus patikėti „rubikonui“? Ypač aktualūs šie klausimai tampa, stebint paskutiniųjų mėnesių R. Šimašius elgesį.
2017 m. rudenį, siekdamas, kad jo kuruotas stadiono konkursas bent kažkiek liktų panašus į konkursą, R. Šimašius susitikinėjo su intencijas konkurse dalyvauti parodžiusių dviejų kompanijų atstovais ir prašė jų nepasitraukti iš konkurso bei teikti savo pasiūlymus. Pasiūlymus pateikė abi kompanijos. Tačiau viena iš jų – „rubikono“ konkurentai – padarė procedūrinių netikslumų, dėl kurių kilo grėsmė jų pašalinimui iš konkurso. Iš pradžių R. Šimašius ryžtingai palaikė suklydusius, taip tarsi susikurdamas sau alibi, kad nori kuo didesnės konkurencijos ir jau tikrai neproteguoja „rubikono“. Tačiau praėjus vos keliams mėnesiams R. Šimašiaus pozicija kardinaliai pasikeitė ir savo teises bandantiems ginti „rubikono“ konkurentams Vilniaus meras pradėjo grasinti teismais, jeigu jie nepasitrauks iš kelio.
Labai greitai paaiškės, ar R. Šimašius iš tikrųjų siekė kažkokios konkurencijos (ir tik dėl savo negebėjimų viską sumovė), ar sąmoningai tiesė kelią atiduoti stadiono statybą ir operavimą „rubikonui“. Kaip ten bebūtų, už šią istoriją R. Šimašius tikrai vertas geriausių Artūro Zuoko komplimentų. O Lietuvos futbolas ir visi sporto aistruoliai tyliai kamputyje žiūri, kaip yra priversti rinktis tarp futbolo su „rubikonu“ arba ir vėl nieko.