Valdas Benkunskas. Švarios upės – utopija ar neišvengiamybė?

Plastikas ir jo atliekos mūsų kartai yra vienas didžiausių gamtos apsaugos iššūkių. Nuo 1950-ųjų, kai plastikas buvo pradėtas naudoti gamyboje, jo pramonė išaugo šimtus kartų. Jei šešto dešimtmečio pradžioje visame pasaulyje buvo pagaminama 1,5 mln. tonų plastiko produktų per metus, o 1989 m. perlipome per 100 mln. tonų kartelę, tai 2020 m. gamyboje buvo panaudota apie 367 mln. tonų plastiko.

Kurį laiką vienkartinėmis šakutėmis svaidėmės į kairę ir į dešinę, kol... patys nepradėjome springti plastiko atliekomis tiesiogine tų žodžių prasme. 47 proc. vandens telkinių Lietuvoje nėra geros būklės ir prie to reikšmingai prisideda mūsų naudojami kasdieniai produktai bei tų pačių produktų gamyba.

Iš esmės turime dvi dideles problemas – mikroplastiką ir plastiko minkštiklius. Mikroplastikas į aplinką patenka dviem būdais: pirminis mikroplastikas – mažos plastiko dalelės, sąmoningai naudojamos įvairiuose produktuose: kosmetikoje, buitinėje chemijoje, drabužiuose, medicinos priemonėse ir net įvairiose dangose. Tuo tarpu antrinis mikroplastikas susidaro yrant didesniems plastiko gaminiams.

Ir pirminis, ir antrinis mikroplastikas į vandens telkinius įprastai patenka su nuotekomis arba lietaus vandeniu, kur daro nemenką žalą gamtai. Šiose dalelėse neretai yra toksiškų medžiagų, be to, jos geba absorbuoti ir kitus aplinkoje esančius teršalus, todėl yra ypač pavojingos gyvūnams, į kurių organizmą jos dažnai patenka per maistą ar vandenį. Be to, mikroplastiko randama ir žmonėms skirtuose maisto produktuose ir gėrimuose.

Seime neseniai kelią prasiskynė pasiūlymas uždrausti higienos reikmenis ir kosmetikos produktus, turinčius mikroplastiko dalelių. Taip pat pasiūlyta apmokestinti vienkartinius plastiko maišelius, kad vartotojai atsakingiau rinktųsi, ar jie tikrai reikalingi. Sveikintina kolegų iniciatyva. Apie tokio pasiūlymo reikalingumą kalbėjome ne vienerius metus, tačiau tai tik dalis problemos sprendimo.

Visų pirma, analogišką mikroplastiko draudimą būtų galima taikyti ne tik kosmetikos gaminiams, bet ir buitinei chemijai, kurioje mikroplastiko dalelių – taip pat gausu.

Antra, nors mikroplastiko problema yra žinoma plačiau, turime nepamiršti ir plastiko minkštiklių, dar vadinamų ftalatais. Jų galima rasti tekstilės gaminiuose, maisto ir gėrimų pakuotėse, namų valymo priemonėse, žaisluose, induose ir net vaistų kapsulių apvalkaluose. Ftalatai per supakuotą maistą ir gėrimus patenka į žmogaus organizmą, o su neišrūšiuotomis atliekomis patekę į sąvartynus arba gamybos įmonėms aplaidžiai tvarkant nuotekas teršia aplinką ir kenkia kitiems gyviesiems organizmams. Trumpai tariant, turime pradėti galvoti ir apie ftalatų naudojimo uždraudimą minėtų produktų gamyboje.

Ir žinoma, privalu investuoti į nuotekų valymo technologijas. Vilnius su investicijų iš Aplinkos ministerijos pagalba šia prasme sparčiai juda pirmyn, tačiau Lietuvos mastu turime, kur pasitempti. Praėjusiais metais Valstybės kontrolės atliktas auditas parodė, kad 62 proc. analizuotų atvejų, kai komunalinės nuotekos nebuvo išvalytos iki nustatytų reikalavimų, tai nutiko dėl netinkamų, pasenusių ar nepakankamo pajėgumo valymo įrenginių, 10 proc. atvejų – dėl nuotekų surinkimo sistemų trūkumo.

Vadinasi, daugelio valyklų infrastruktūra vis dar yra blogos formos, o gamyboje naudojamų pavojingų medžiagų kiekis ne tik nemažėja, bet ir auga. Todėl turime taikyti kompleksinį požiūrį ir derinti keletą skirtingų priemonių: visų kosmetikos ir buitinės chemijos su mikroplastiko dalelėmis draudimą, ftalatų naudojimo gamyboje apribojimus ir, be abejo, investuoti į technologiškai atgyvenusias nuotekų valymo sistemas.