Tačiau lentos nukabinimo bei sudaužymo operatyvumas tikrai stebina. Nuo Lietuvos apeliacinio teismo sienos lenta buvo nukabinta „Grindos“ darbuotojų birželio 23 dieną, sekmadienį – ne darbo dieną. Nukabinta miesto mero sprendimu be jokio aiškaus, teisinį pagrindą pagrindžiančio dokumento, o gal tiesiog pasinaudota „skambučio teise“?
Galite kelti klausimą: ar tai svarbu, juk lenta buvo pakabinta nelegaliai ir dėl to buvo greitai pašalinta?
Tad palyginkime su kitu nelegaliai pastatytu istorinės atminties paminklu Vilniuje – paminklu Lenkijos kariuomenės įgulai, pastatytam šalia Naujosios Vilnios. Paminklas stovi jau du metus, o Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisija apie jį svarstė tik šią gegužę. Paminklas yra skirtas okupuotame Vilniaus krašte veikusios įgulos atminimui, kitaip tariant, jis pastatytas okupacinės kariuomenės pagerbimui, jos veiklos šimtmečio paminėjimui.
Beje, šiai įgulai priklausė ir 13-tasis ulonų pulkas, buvęs I Vilniaus ulonų pulkas, dar vadintas pirmuoju Vidurinės Lietuvos ulonų pulku, kuris ypatingai pasižymėjo kovose prieš lietuvius. Tai tie patys ulonai, kurie suorganizavo tris reidus prieš Lietuvos kariuomenę, buvo pasiekę Kėdainius ir grasino laikinajai sostinei Kaunui. Tai istoriniai faktai, kurių nei iškraipysi, nei verta nuslėpti. Tačiau šių faktų garsinimas jokiu būdų nėra bandymas kiršinti tautų. Tiesiog tuo laikotarpiu vyko konkrečios kovos ir jos buvo būtent tokios.
Vilniaus miesto savivaldybės verdiktas? Paminklas nebuvo derintas su savivaldybe, tačiau jo likimas dar bus svarstomas. „Reglamento ką su tokiais paminklais daryti – neturime. Reglamentui parengti reikėtų tarybos sprendimo, ką reikėtų su tokiais paminklais daryti, kurie nebuvo derinti su Vilniaus miesto taryba“, – teigė Vilniaus miesto tarybos Istorinės atminties komisijos pirmininkė.
Argi tai nėra dvigubi standartai? Jei reglamento, ką su tokiais paminklais daryti vis dar nėra – kodėl tuomet Kazio Škirpos lenta nebuvo palikta iki tol, kol jos likimui nuspręsti bus praeitos tos pačios procedūros kaip ir Naujosios Vilnios įgulos paminklui?
Todėl, kad Kazys Škirpa buvo Birželio sukilimo organizatorius – vieno labiausiai nesuprastų ir neištirtų Lietuvos istorijos įvykių. Manyčiau, kad būtent dėl mažo žinojimo apie sukilimą, mūsų visuomenė yra paveiki jį šmeižiančiam sovietiniam naratyvui. Galime prisiminti nesenus propagandistų puolimus prieš mūsų partizaninio karo vadus, siekiant sudergti jų, kaip Lietuvos laisvės gynėjų reputaciją, bet mūsų visuomenė didžiąja dalimi sėkmingai jiems atsispyrė. Jei partizaninio karo laikotarpis nebūtų taip išsamiai ištirtas, istorinės atminties pasakojimas galėtų būti taip pat sudergtas kaip Birželio sukilimo.
Birželio sukilimas – tai lietuvių tautos suorganizuotas sukilimas, demonstruojantis nesusitaikymą su Sovietų Sąjungos įvykdyta aneksija, visada buvo ir bus herojiškas puslapis mūsų laisvės kovų istorijoje. Bandymai diskredituoti sukilimą yra akivaizdžios sovietų valdžios rėmėjų veiklos apraiškos, pasinaudojant naujųjų laikų madomis ir orientacijomis. Svarbus šio diskreditavimo akcentas – sukilimo vadovo autoriteto menkinimas, į kurį, deja, įsijungė ir daug žymių ir svarbių žmonių.
Atskiros frazės, konteksto ignoravimas, kitos istorinės metodinės klaidos sukūrė Kazio Škirpos, kaip prisiekusio antisemito įvaizdį, užmirštant 1940-1941 metų aktualijas, vietą, kur tam tikros frazės buvo pasakytos. Mes kažkodėl nevertinam to paties laikotarpio kalbų Maskvoje ar Vilniuje, nes kitaip viešai kalbėti nebuvo galimybės dėl dominuojančių ideologijų ir represijų.
Svarbiau yra ne atskiri pasisakymai, o realūs veiksmai. O štai realių veiksmų, susijusių su Holokausto organizavimu, Kazys Škirpa nedarė, ne toks buvo sukilimo tikslas, o jis pats buvo areštuotas Berlyne savo bute. Ir areštuotas buvo už tai, kad vis tiek organizavo sukilimą, nesutrukdė jam, nepaisydamas nedviprasmiškų Vokietijos pareigūnų perspėjimų. Negalima istorijos vertinti iš šių dienų perspektyvos. Teismo keliu neįrodyta, kad Škirpa prisidėjo prie Holokausto, taip pat yra duomenų, jog jis gelbėjo žydų tautybės žmones. Šios informacijos patvirtinimui reikia atskiro konkretaus tyrimo.
Kas buvo sukilimo sumanyme, tai kova su kolaborantais. O čia jau atskiras klausimas, kas jie buvo. Kad nebūtų dviprasmiškų išsakytos minties traktavimų priminsiu, kad kolaborantų tarpe buvo visų tautų atstovų, tame tarpe ir lietuvių, ir sukilėliai jų kitaip ir netraktavo. Esama paminklų, kur minimos holokausto ir kitos sukilėlių aukos. Taigi tos „kitos aukos“ ir yra kolaborantai, kurie buvo įvairių tautų.
Pastebėtina, kad sukilimo vertinimai valstybės institucijose iš esmės pasikeitė, nors jokių naujų faktų pateikta nebuvo. Greičiau priešingai, leidinio „Birželis kvietė į kovą“ II tome publikuoti dokumentai liudija apie savarankišką sukilimo organizavimą ir kovą prieš sovietų formuojamą savanorišką prisijungimo prie Sovietų sąjungos pasakojimą. Baisu ir pagalvoti, kad ši sovietinė tezė, panaudojus holokausto argumentą, suranda atramą Lietuvos valstybės žmonių protuose.
Norėčiau paskatinti patriotiškus žmones labiau pasidomėti sukilimo dokumentais ir veikla, nenueiti paviršiumi, nepasiduoti sovietiniam naratyvui, atskirti pelus nuo grūdų. Negalima praeities vertinti iš šios dienos perspektyvos, tuo metu vyko karas ir reikėjo ieškoti išeičių.
Birželio 23 dienos sukilimas buvo vieningo pasipriešinimo sovietinei okupacijai aktas. Būtų gerai, kad jo atminimas mus vienytų, o ne skaldytų į stovyklas. Kad nepriprastume palaipsniui į istoriją žiūrėti sovietinėmis (KGB) akimis.