Iš kažkokių stalčių ar net spintų pradėjome traukti senus visuomenės receptus, kaip gi reikia gyventi ir auklėti savo vaikus. Nes kažkas nebeveikia. Nes gali būti visaip. Ir gerai, ir labai blogai. Kažkas prisimena, kad mokykloje mokė dalykų, kurie šiandien visai praverstų. Kitas mena, kas jam buvo pasakyta, ką jis turi daryti sunkiu metu, ištikus krizei šalyje. Gal per anksti nurašėme tą istoriją, šimtametinę ar net tūkstantmetinę, ir per anksti, užmiršę pareigas, puolėme rūpintis esamomis ar menamomis teisėmis? O gal gyvenimas vyksta ne pagal mūsų įsivaizdavimus, o pagal gamtos ar Dievo nurodytus dėsnius? Švento Rašto 127 psalmėje sakoma: „Jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.” Panašu, kad jei valstybėje piliečiai gyvena tik savo individualistinėmis tiesomis besivadovaujantys, o Dievo tiesos nepažįstantys – vargu, ar tokia valstybė gali būti apsaugota nuo pavojų. O ir patirčių turime įvairių. Puikiai mename, 1991 -ųjų sausio įvykius, kai Lietuva ir teisingumu tikėję beginkliai tautiečiai iškovojo laisvę ir nepriklausomybę besąlygine meile ir tikėjimu savo Tėvyne.
O kiek mūsų rastųsi šiandieną, kurie nepabūgę tankų stotų už Lietuvą?
Stebiu savo artimoje aplinkoje esantį jaunimą – čia Lietuvoje ir išvykusį studijuoti į užsienį, menu savuosius studentus, gilinuosi į savo vaikų mąstymą. Kokios yra „Y“ ir „Z“ kartų vertybės? Ar vis ryškiau pastebima minėtų kartų individualizmo ar vartotojiškumo išraiška sutelks juos bendram tikslui? Duok Dieve. Tik norisi būti ir vėl atviram – deja, bet nesu tikras, kad didžioji dauguma jų – besąlygiškai stotų ginti Tėvynės, kad sugrįžtų iš užsienio reikalui esant. Šiai dienai statistika žiauri. Pagal atliktą Lenkijos Nacionalinės gynybos universiteto sociologinį tyrimą apie Baltijos šalių visuomenių valią gintis ir priešintis rodo, kad savo šalies ginkluotoje gynyboje būtų linkę dalyvauti 29,9 proc. apklaustųjų Lietuvoje, iš jų tikrai dalyvautų tik 4,9 proc., o 25,7 proc. tik greičiausiai dalyvautų.
Pilietinio ir patriotinio jaunimo rengimas yra kiekvienos bendruomenės ir valstybės pareiga. Turime ruoštis kiekvieną dieną, kad galėtume ir vėl stoti ginti mūsų Laisvę, ypatingai šalia turėdami nedemokratinių režimų, neprognozuojamus kaimyninių valstybių vadovus, kurie jau kuris laikas kelia neramumus, žvangina ginklais, siunčia gausias karines pajėgas prie sienų ir kuriais negalime pasitikėti.
Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra panašu, kad dirba šioje srityje. Krašto apsaugos ministerija ir mūsų Nacionalinės gynybos ir saugumo komitetas kartu dėjo pastangas, kad būtų paruošta šių dienų aktualijas atspindinti bei visa saugumo modelį apimanti Nacionalinio saugumo strategija, kuri visai nesenai buvo patvirtinta Seime. Strategija remiasi visaapimančiu saugumo modeliu - valstybės gynyba, valstybės ir piliečių atsparumu ir Lietuvos Respublikos interesus atitinkančios tarptautinėmis saugumo sistemomis. Dokumente sakoma, kad saugumas yra visų ministerijų, visų institucijų, visų piliečių reikalas, todėl ir krizių valdymas turi būti kuo labiau koordinuotas ir tarpusavyje integruotas. Todėl Lietuva turi ugdyti valstybę ginti pasiryžusius piliečius, remiant pilietiškumą ir patriotiškumą ugdančias nevyriausybines organizacijas, plečiant gynybos pagrindų mokymą visose švietimo pakopose ir įgyvendinant inovatyvias neformaliojo ugdymo priemones.
Be to, netrukus į Seimą atkeliaus Vyriausybėje jau patvirtinta Nacionalinės darbotvarkės Lietuvos Respublikos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija, kurioje vienas iš tikslų - ugdyti visuomenės atsparumą, piliečių valią, žinias bei įgūdžius, kurie užtikrintų piliečių pasirengimą ir dalyvavimą atsakant į nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, priešinantis agresijai bei okupacijai. Vienas iš strategijos tikslų – pasiekti, kad iki 2035 metų piliečių, nusiteikusių ginti šalį ginklu, dalis išaugtų nuo 44 proc. iki 65 proc., o tų, kurie dalyvautų neginkluotame pilietiniame pasipriešinime, dalis padidėtų nuo 54 proc. iki 70 proc.
Numatomi skaičiai atrodo nerealūs, bet galimi. Jeigu tik veiksime išvien. Jaunosios kartos patriotinis ugdymas yra visų pirma šeimos, švietimo įstaigų ir visuomeninių organizacijų reikalas. Labai svarbu, kaip šis reikalas yra organizuojamas. Ar neorganizuojamas. Kažkodėl iš dokumentų palaipsniui stumiamas patriotinis ugdymas. Lyg reikėtų ugdyti kažkokius abstrakčius piliečius. Abstraktaus piliečio nebūna. Pilietis gina savo pilį. Savo šeimą. Savo tėvynę. Aptarkime visas šias jaunimo rengimo aplinkas.
Šeima yra visa ko pagrindas. Ši mažiausia visuomenės ląstelė svarbi yra tame, kad joje formuojasi būsimoji piliečių, patriotų karta, vyksta bendravimas tarp kartų, perduodami išlikimo kodai, formuojamas tautinėmis vertybėmis pagrįstas stuburas ir užtikrinamas tęstinumas. Šeima ir giminė leido išlikti mūsų kultūrai okupacijų metais, padėjo pakelti tremtis, o atmintis apie turėtą laisvę buvo puoselėjama ne tik tėvų, vaikų, bet ir senelių anūkų ar tolesnių giminaičių pagalba per šeimos nuotraukas, relikvijas, pasakojimus ir tikruosius gyvus pavyzdžius. Paskutiniu metu šeimos sąvoką norima pakeisti, tačiau ji išlieka svarbiausia asmenybės vertybių kalvė.
Kaip yra su švietimo įstaigomis? Jos, žinoma, tam ir turėtų būti sukurtos, kad valstybiniu ir regioniniu lygiu ugdytų jaunąją kartą pilietinių ir patriotinių vertybių dvasioje. Tačiau labai dažnai mūsų mokyklos yra tik švietimo paslaugų teikėjos. Ir tai, kad mūsų mokyklose vis dar svarbiausi pasiekimai tikrinami egzaminų metu, nors jau seniai pastebėta, kad daugiausiai pasiekia ne tie, kurie moka gerai atkartoti, o tie, kurie sugeba geriausiai mąstyti, organizuoti, kurie yra užsispyrę, moka veikti komandoje, moka vadovauti, geba įvertinti ir veikti nuosekliai, tačiau visa tai jie gali sėkmingai įgyvendinti tik tada, jei gerai supranta savo aplinką, atlieka savo pareigas, išlaikydami asmeninę laisvę ir individualumą. Šį suvokimą sukuria pilietinis ir patriotinis ugdymas. Ar skyrėme jam pakankamai dėmesio? Ne. Net pati „patriotiškumo“ sąvoka kažkur pasiklydo, užleisdama vietą „pažangesnėms“ idėjoms. Akivaizdu, kad švietimo sistema reikalauja didesnio valstybės dėmesio, nepaliekant visko savieigai. Lietuvoje turi pradėti veikti valstybinė pilietinio ir patriotinio ugdymo sistema, ne vien atskiros iniciatyvos, nes akivaizdu, kad šiandieną mums trūksta patriotiškai nusiteikusių asmenų, kurie norėtų likti mūsų šalyje ir ginti savo Tėvynę, būtų įgiję reikalingus įgūdžius ir kompetencijas.
Mano giliu įsitikinimu, Kadetų mokyklos yra ta grandis, kurios svariai galėtų prisidėti prie jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo. Nemažai prisidėjau prie šių mokyklų steigimo kadaise, mačiau, kaip jos augo, stiprėjo ir sprendė problemas. Jau akivaizdu, kad jose mokiniai gauna stiprius, patriotiškus pagrindus, o iš jas baigusių tik maža dalis išvyksta iš Lietuvos. Šiuo metu Lietuvoje veikia dvi Kadetų mokyklos – Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjus ir Klaipėdos jūrų kadetų mokykla. Turime ir pilietinio patriotinio ugdymo kelią pasirinkusią Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnaziją. Deja, šiai dienai valstybė neturi sisteminio požiūrio dėl minėtų mokyklų ir šios pilietinio ugdymo kalvės susiduria su išlikimo klausimais. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje sprendžiamas klausimas dėl Kadetų mokyklų ateities, dirba darbo grupė, greitai matysime jos darbo rezultatus.
Tačiau kadetų mokyklos rengs tik nedidelę dalį Lietuvos piliečių. O kaip kitose mokyklose? Nors Lietuvoje daroma daug pokyčių švietimo srityje, tačiau pilietinis ir patriotinis ugdymas vis dar stringa. Tarsi tai būtų ne švietimo sistemos reikalas. Ginti tėvynę – kaip mokėti mokesčius turi visi, ne tik savanoriai. Neužtenka pasiaukojimo, reikia mokėti tai daryti. Reikia būti stipriais, kūrybingais ir ištvermingais.
Nevyriausybinės organizacijos sudaro sąlygas aktyviems tautiečiams dalyvauti pilietinio ir patriotinio proceso kūrime. Jos žmogų pasiekia iš vidaus, gali naudoti įvairesnes ugdymo aplinkas, sudaro daugiau galimybių jaunam žmogui pasireikšti, prisiimti atsakomybę. Verta pažymėti, kad šiai dienai Šaulių sąjunga aktyviai įtraukia jaunus žmones į pilietines ir patriotines veiklas ir yra viena iš stipriausių organizacijų, kuri ruošia jaunimą būti patriotais. Veikia skautai, ateitininkai ir daug kitų organizacijų. Valstybė dažnai skiria lėšų projektams, organizacijos jau įprato šiuo instrumentu naudotis. Bet to negana. Didesnėms, daugiau narių turinčioms visuomeninėms organizacijoms reikia ir valstybės paramos, kad galėtų išlaikyti savo pastatus, mokymo bazes, stovyklas ir mokyklas. Patriotizmas nėra abstraktus. Jis gali būti konkretus, susijęs su konkrečių įgūdžių formavimu, su sisteminiu darbu. Jaunimas mėgsta kurti pats, o ne tik pasyviai dalyvauti vyresniųjų organizuojamuose renginiuose.
Svarbu, kad šiuolaikinė globalizacija neištrintų mūsuose patriotiškumo jausmo ir tikėjimo Lietuva, broliais ir sesėmis. Sunkus buvo laisvės kelias, bet su mūsų kantrumu ir tikėjimu perėjome erškėčius ir žengėme su Lietuva į laisvę. O pats Viešpats kadaise laimino Lietuvą. Telaimina ją ir šiandieną.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.