Valentinas Beržiūnas. Jogailaičių unija Vidurio ir Rytų Europoje

Lietuva – tai tiltas, jungiantis Višegrado ir Baltijos šalis. Tai – ne utopija, o strateginis Lietuvos tikslas, kuriam pasiekti reikia pasitelkti visus įmanomus užsienio politikos instrumentus.

Dinastija, suvienijusi tautas

Du šimtus metų Jogailaičių giminė dominavo Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europoje. XIV–XVI. a. įtaka ir galia Jogailaičiams Europoje prilygo galbūt tik Habsburgai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos vaikaičių valdomos teritorijos driekėsi nuo Baltijos iki Adrijos jūrų: jie karaliavo Lenkijoje, Čekijoje ir Vengrijoje, o Jogailaitės buvo ištekintos už galingiausių Bavarijos, Saksonijos, Austrijos ir Švedijos šeimų vyrų.

Jogailaičių valdymo metais LDK ir Vidurio Europos karalystės išgyveno ekonominį ir kultūrinį pakilimą. Jogailaičių pastangų dėka buvo panaikintas Vokiečių ordino pavojus, sustabdytas totorių ir turkų skverbimąsis į Europą, nuo Rusų valstybės apgintos valstybės sienos, jie dalyvavo pasidalijant Livoniją.

Jogailaičių aukso amžius baigėsi XVI a. antroje pusėje, mirus įpėdinio nepalikusiam Žygimantui Augustui ir jo seseriai Onai Jogailaitei. Išnykus Jogailaičiams, sumenko ir Vidurio-Rytų Europos reikšmė Senajame žemyne. Jogailaičių valdos nuo seno viliojo Rusijos, Prūsijos ir Austrijos imperijas. Suvieniję jėgas, 1772, 1793 ir 1795 m. Rusijos Romanovai, Prūsijos Hohencolernai ir Austrijos Habsburgai pasidalijo Abiejų Tautų Respubliką.

Suokalbis ir slaptieji protokolai

Tarpukariu Vidurio ir Rytų Europoje užgimė naujos, tautiniu pagrindu suformuotos valstybės. Tačiau pakartoti Jogailaičių sėkmės ir suartėti regiono šalims šįsyk nepavyko.

Baltijos valstybių bendradarbiavimas tarpukariu plėtojosi, tačiau vangiai. Didžiausią dėmesį Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdantieji skyrė vidaus politikos aktualijoms – žemės, pinigų reformoms, Pirmojo pasaulinio karo metais nualinto ūkio atkūrimui. Maža to, Lietuva atkakliai sprendė santykių su kaimynine Lenkija problemas, dėl to strigo vadinamosios „Didžiosios Baltijos Antantės“ – penkiašalio karinio aljanso, kurį sudarytų Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija, ir kuris turėjo tapti stipria užtvara bolševikinės Rusijos užmačioms plėstis į Vakarus bei tramdyti revanšistinius Vokietijos apetitus – kūrimas.

Net ir susidūrusios su Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos (SSRS) grėsme, regiono šalys nesugebėjo susivienyti. Tai leido Vokietijai ir SSRS pakankamai lengvai įvairiais klausimais pavieniui „spausti“ regiono šalis.

Lenkijai ir Čekoslovakijai nepadėjo netgi tai, kad pastarosios buvo sudariusios kolektyvinės gynybos susitarimus su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, pagal kuriuos Londonas ir Paryžius privalėjo suteikti būtiną karinę paramą Prahai ir Varšuvai užpuolimo atveju. 1938 m. rugsėjį Miunchene aukšti britų ir prancūzų pareigūnai atsižadėjo savo prisiimtų įsipareigojimų, sutikę su nacistinės Vokietijos lyderio Adolfo Hitlerio reikalavimu perimti Čekoslovakijai priklausantį Sudetų kraštą. Kai 1939 m. kovą Čekoslovakijai Vokietija įteikė ultimatumą dėl visiškos kapituliacijos, Praha ir vėl nesulaukė jokios Vakarų sąjungininkių paramos.

Toks pat likimas ištiko Lenkiją, kai šalį 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė nacistinė Vokietija, o rytinę šalies dalį, remiantis Ribentropo-Molotovo pakto slaptaisiais protokolais, aneksavo SSRS. Nors rugsėjo 3 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai, jokių veiksmų prieš vokiečius britai ir prancūzai nesiėmė.

Vienybės stygius lėmė, kad Vidurio ir Rytų Europa, kaip kadaise išmirus Jogailaičiams, buvo padalyta tarp Rytų ir Vakarų. Ir nors šiandien teritorinės pretenzijos ir kiti nesutarimai liko praeityje, iššūkiai, kylantys šio regiono valstybėms, išliko tie patys. Apsuptos Vakarų ir Rytų galybių, Vidurio ir Rytų Europos šalys dar ir šiandien priverstos kovoti už vietą po saule.

Dvi Europos

Ką tik pasibaigusios derybos dėl Europos Sąjungos (ES) ekonomikos gaivinimo plano ir naujo biudžeto išryškino „dviejų greičių“ ES vystymosi tendencijas. Turtingosios Vakarų Europos šalys, panašu, nebenori subsidijuoti pietinių ir rytinių Bendrijos valstybių. Vadinamojo ES „taupiojo ketverto“ – Austrijos, Nyderlandų, Danijos ir Švedijos – nenoras solidarizuotis, gaivinant COVID-19 pandemijos paralyžiuotą Bendrijos ekonomiką, tik patvirtina šią prielaidą.

ES daugėja diskriminacijos apraiškų. Pavyzdžiui, Europos Parlamento patvirtintas vadinamasis „Mobilumo paketas“, kurį „stūmė“ Vokietija ir Prancūzija. Rytų Europos vežėjai piktinasi, kad jo tikslas – išstumti iš rinkos pigesnes pervežimo paslaugas siūlančias jų transporto kompanijas. Verta pažymėti ir tai, kad iki šiol nėra suvienodintos išmokos ES šalių žemdirbiams, nors to Vidurio ir Rytų Europos šalys reikalauja nuo to laiko, kai įstojo į ES.

Pragmatizmu grįstas didžiųjų Europos galių bendradarbiavimas su Rusija patvirtina, kad Vakarai – nelinkę aukoti savo ekonominių interesų dėl Vidurio ir Rytų Europos saugumo. Netgi krizė Ukrainoje nepaveikė Vakarų Europos pozicijos. Nepaisydamos sąjungininkų – Vidurio ir Rytų Europos valstybių bei JAV – nuogąstavimų, jos ir toliau tvirtina geoekonominį aljansą su Rusija. Ryškiausias pavyzdys – dujotiekis „Nord Stream“, skirtas aplenkti tradicines išteklių tranzito valstybes, tarp jų Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją, Baltijos šalis.

Pagaliau, vis labiau ryškėja vertybinė takoskyra tarp Vakarų ir Vidurio-Rytų Europos šalių. Liberalizmo ir tradicionalizmo priešprieša atsispindėjo ne tik debatuose dėl migrantų iš Vidurio Rytų priėmimo, bet dominuoja ir diskusijose dėl Bendrijos vaidmens bei ateities, kurių metu keliamas klausimas – ar ES turėtų tapti federacija, ar likti nacionalinių valstybių sąjunga?

Šie ir kiti argumentai patvirtina, kad Vidurio ir Rytų Europos valstybėms reikia suremti pečius ir bendrai spręsti kylančias tarptautines problemas. Višegrado formatas, kuris ne kartą parodė savo efektyvumą, turėtų būti išplėstas įtraukiant Baltijos šalis.

Sumanus veikimas

Kaip, pasitelkus turimus užsienio politikos instrumentus, būtų galima suburti Vidurio ir Rytų Europos šalis į koaliciją?

Visų pirma reikia atsižvelgti į tai, kad Vidurio Europos šalys, yra mažosios valstybės, kurių ištekliai – riboti. Tai ne tik sąlygoja būtinybę glaudžiau bendradarbiauti, tačiau ir ragina gebėti savo problemas perkelti į tarptautinį lygmenį bei ten jas spręsti.

Didelė dalis Vidurio ir Rytų Europos šalių užsienio, saugumo ir ekonomikos politikos pasiekimų bei tarptautinio autoriteto didėjimo prielaidų sietinos su jų naryste tarptautinėse organizacijose – Jungtinėse Tautose, NATO, ES, Europos Taryboje, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje ir kt. Dalyvavimas šių organizacijų veikloje – būdas didinti matomumą, pademonstruoti aktyvumą, išmanumą. Tik būdamos aktyvios, matomos, mažosios valstybės gali realizuoti savo interesus tarptautinėje sistemoje.

Lietuva su kitomis Vidurio-Rytų Europos valstybėmis turi aktyviai veikti ES, Šiaurės Atlanto aljanse ir kitose svarbiose organizacijose.

NATO formate svarbu siekti didesnio Jungtinių Amerikos Valstijų įsitraukimo į Vidurio ir Rytų Europos saugumo užtikrinimą, siekiant išlaikyti regione nusistovėjusią galių pusiausvyrą. Pažymėtina, kad šis tikslas atitinka ir JAV strateginius interesus.

Aptariant gebėjimus ginti savo interesus ES, Baltijos ir Višegrado šalys visų pirma turi koordinuoti savo veiksmus ir ieškoti bendros pozicijos. Veikiant po vieną, sunku tikėtis sėkmės. Tam tikslui regiono šalių bendradarbiavimas turėtų būti institucionalizuotas, tarkime, rengiant reguliarius regiono šalių lyderių ar bent jau užsienio reikalų ministrų susitikimus, kurių metu būtų suderinamos pozicijos, o tik tuomet jos pristatomos ES.

Derybiniai ir diplomatiniai įgūdžiai, tarpininkavimas, turima informacija, įvaizdis, prioritetų išgryninimas, gebėjimas formuoti koalicijas, patikimumas ar netgi neutralumas sprendžiant vienokius ar kitokius klausimus – visa tai gali būti panaudota, siekiant įgyti pranašumą prieš stipresnes ES valstybes.

Vertinant prioritetus kitose tarptautinėse organizacijose, pavyzdžiui, Jungtinėse Tautose, Vidurio ir Rytų Europos šalys turėtų solidariai siekti, kad jų sprendimai atitiktų mažųjų valstybių interesus. Tam reikia aktyviai formuoti panašių interesų turinčių valstybių koalicijas, ieškoti sąjungininkų, rasti savo idėjų rėmėjų ir t. t.

Vidurio ir Rytų Europos valstybės koalicija – neišvengiamybė, kuriai nėra alternatyvų. Tokia koalicija bus patvari ir efektyvi, nes sutampa ją sudarančių valstybių geopolitiniai interesai ir vertybės. Maža to, šios koalicijos sėkmė užprogramuota bendroje Jogailaičių dinastijos valdytų Vengrijos, Čekijos, Lenkijos karalystės ir LDK istorijoje.