Ir štai, kaip himne parašyta, „Iš praeities Tavo sūnūs, Te stiprybę semia“, sugalvojo „genialų“ planą. Ogi parašykim laišką pasauliui. Kažkur girdėta? Na, kam dviratį išradinėti, ir parašė premjeras laišką, ir išsiuntė jį pasauliniams prekybos tinklams, kviesdamas, kaip kadaise tai darė Kunigaikštis Gediminas, atvykti į Lietuvą ir čia pradėti verslą. Gražu, kilnu ir taip kvapą gniaužiančiai didinga. Tačiau kaip nesistengtų premjeras ir vis dar nepasiskelbęs kandidatas į Prezidentus, be sąžinės graužaties administracinius resursus naudojantis priešrinkiminiams tikslams pasiekti, iki Kunigaikščio Gedimino jam toli toli...
Taigi kodėl, mano nuomone, S. Skvernelis niekada netaps Kunigaikščiu Gediminu, kuris garsėjo kaip meistriškas politikas ir diplomatas, vedęs Lietuvą klestėjimo keliu:
Pirma, rinkos ekonomikos sąlygomis, kuriose Lietuva neabejotinai veikia, administraciniai diktatūriniai reguliaciniai kainų mechanizmai neįmanomi ir tėra pigus rinkiminis triukas šia utopine idėja sukelti rinkėjų lūkesčius. Visi mes suprantam, kad kainų mažinti neužtenka – reikia DIDINTI pajamas. Niekas neneigia, jog būtina kontroliuoti prekybos centrų apetitą didinti kainas, tačiau tik įstatymų numatytomis priemonėmis.
Antra, nesubalansavus prekybos centrų koncentracijos, nerealu prisikviesti papildomų užsienio investuotojų (prekybos tinklus), kai vienoje mažoje gatvėje veikia net trys skirtingi prekybos centrai. Konkurencijos taryba, užuot nuolat švarinusi ir balinusi savo mundurą, galėtų užsiimti tiesiogine savo funkcija „saugoti veiksmingą konkurenciją vartotojų gerovei“.
Trečia, kainos tikrai nekris, jei bus uždrausta maximoms, rimi ar iki dirbti sekmadieniais, tokiu būdu leidžiant dirbti mažoms parduotuvėlėms. Atvirkščiai – kainos mažose parduotuvėse bus aukštesnės nei prekybos centruose dėl elementarių ekonomikos dėsnių.
Ketvirta, uždraudus prekybos centrams dirbti savaitgaliais motyvuojant tai žingsniu, ginančiu darbuotojų teises, jos ne tik bus neapgintos, nes visi prekybos centrų darbuotojai, dirbantys savaitgaliais gauna didesnį apmokėjimą, atvirkščiai – dalis jų bus atleisti, nes prekybos centrams reikės mažiau darbuotojų pamainų.
Penkta, Premjeras ir valdantieji turėtų susimąstyti, ar viską padarė mokestinėje sistemoje, kad kainos būtų mažesnės ir nebūtų taikomi dirbtiniai apribojimai prekybininkams.
Šešta, PVM sumažinimo klausimas niekaip nepajudinamas iš mirties taško ir nutekantys lietuvių pinigai į Lenkiją kelia kaimyninės šalies ekonomiką, o ne Lietuvos.
Na, ir galiausiai, visi blaiviai mąstantys žmonės (beje, valdantieji itin aršiai pasisako už blaivybę) supranta, kad ne gražiais laiškais kviečiami užsienio investuotojai, o realiais darbais ir kuriamomis palankiomis sąlygomis verslui. Kai bus sukurtos palankios sąlygos plėtoti verslą, sureguliuota viešųjų pirkimų sistema, sutvarkyta ir „humanizuota“ įvairių leidimų išdavimo sistema, kai politikai pagaliau nustos politikuoti bei kištis į verslo procesą kaskart stengiantis uždėti jam apynasrį, aplinka investuoti savaime taps patraukli.
Reziumuojant galima pasakyti, kad šis Premjero paskelbtas karas aukštoms kainoms pasitelkiant kunigaikščio Gedimino analogijas yra pati paprasčiausia ir banaliausia viešųjų ryšių akcija, kandidato į Prezidentus asmeninio įvaizdžio kūrimas, rodantis, jog kandidatas iš kuklumo iš tikrųjų nenumirs. Valstybės interesų paisymo jo veiksmuose nėra – tai tik siauras asmeninis interesas. Juk rinkimai taip arti.
Kunigaikštis Gediminas, laiškais kreipęsis į miestus ir kviesdamas riterius, prekiautojus, gydytojus, amatininkus ir žemdirbius atvykti į Lietuvą, garantavo, kad jie galės laisvai užsiimti prekyba atleidžiant juos nuo muitų ir kitų mokesčių, išpažinti tikėjimą ir dirbti jiems suteiktą žemę net dešimt metų nemokant mokesčių. Dar tuomet, prieš 700 metų, kai nebuvo jokių viešųjų ryšių, kempbridžų, oksfordų ar kitų šiuolaikiniame pasaulyje kultivuojamų priemonių, buvo žmogus, pelnytai įėjęs į istoriją Lietuvos didžiojo kunigaikščio vardu, siekęs vienintelio tikslo – saugoti Lietuvą nuo išorės priešų ir stiprinti jos galią. Šis žmogus, kuriam iš tiesų nereikėjo asmeninio „piaro“ suprato vieną paprasčiausią tiesą, kad tik suteikęs laisvę ir sąlygas žmogui dirbti gali tikėtis klestėjimo ir augimo.