Argumentas, kuriuo „mojuoja“ bankai, girdi, pokyčiai įvedami reaguojant į besikeičiančią klientų elgseną bei siekiant juos paskatinti dažniau naudotis elektroniniais kanalais ar mobiliąja banko programėle, kuri, anot bankininkų, su kiekviena diena populiarėja.
Šioje vietoje norisi paklausti, ar šiais pokyčiais siekiama pensininkus, gaunančius 350–400 Eur pensijos per mėnesį, paskatinti naudotis šiuolaikinėmis technologijomis? Nes kiekvienas jų gi a priori turi išmaniuosius telefonus ir kompiuterius. Absurdas!
Šiandien Lietuvoje įsigalėjusios bankų sektoriaus plėšikavimo tradicijos jau niekuo nepridengsi, ji matoma plika akimi!
Lietuvos bankų, palyginus su Europos Sąjungos veikiančiais bankais, pelningumas yra pastebimai didesnis. Ir tai ne mano išvada. Tą dar praeitų metų pradžioje konstatavo Lietuvos Bankas savo apžvalgoje. Per 2017 m. pirmą ketvirtį SEB gavo 81 proc. didesnį pelną nei prieš metus, o „Swedbank“ uždirbo 33 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu. Iš viso bankai ir užsienio bankų filialai Lietuvoje 2016 m. uždirbo 252 mln. Eur pelno. Didelę lėšų dalį bankai susižeria už įvairias kasdienes paslaugas ir komisinius, pvz., krepšelių mokesčius, pavedimus, išgryninimo mokesčius.
Puikiai visi atsimename Mokėjimų įstatymo redakciją, leidusią bankams įvesti mėnesinius mokėjimo paslaugų krepšelius. Buvo nustatyta tam tikra suma, už kurią klientas gauna mokėjimo paslaugų paketą. Bet nei eilinis gyventojas, nei smulkusis verslas dėl to nesutaupė. Maža to, verslo įmonės nė neturi galimybės pasirinkti už savo paslaugas mokėti ne pagal tą paslaugų krepšelį. Dabar bankas pateikia standartines sutarčių sąlygas. Įrašo nuostatą, kad jie turi teisę savarankiškai keisti savo įkainius, o jei tau tokios sąlygos netinka, su tavimi sutarties bankas tiesiog nepasirašo. Tokiu būdu tiek paprasti žmonės, tiek mažos įmonės išprievartaujamos naudotis banko paslaugomis tik pačių bankų numatytomis sąlygomis.
Juk žmogus negali spjauti ir ignoruoti bankų egzistavimo. Atlyginimai, bet kurie atsiskaitymai – viskas vyksta per bankines sistemas. Bankinės operacijos yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, o ne prabangos prekė. Tu negali tiesiog spjauti ir išeiti iš šios sistemos.
O ką daro Lietuvos bankas? Nemanote, kad jis visiškai neatlieka priežiūros funkcijos ir nesiekia pagrindinio jam įstatymu numatyto tikslo – palaikyti kainų stabilumo ir tokiu būdu apginti tiek verslo atstovų, tiek paprastų žmonių ir ypač jautriausių iš jų, pensininkų ar mažas pajamas uždirbančių statistinių Lietuvos gyventojų, interesų. Kada gi pagaliau bus imtasi aktyvių veiksmų užuot pasyviai stebėjus iš šono? Akivaizdu, kad trauktis jau nėra kur ir būtina įsikišti bei apginti Lietuvos žmones. Negi nėra instrumentų, o gal ir valios bei noro dirbti mūsų žmonėms. Ar nemanote, kad tai yra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui?!
Kaip pažaboti bankų savivalę? Kokios valstybinės institucijos įgalios tai padaryti – Vyriausybė, Seimas ar pati Prezidentė? Ką daro valstybė siekdama apginti savo žmonių interesus ir užtikrinti savo žmonių finansinį saugumą? Puikiai atsimename aukščiausių šalies vadovų kalbas apie būtinybę išardyti monopolines struktūras, tačiau it burtų lazdele mostelėjus viskas nurimo. Susidaro įspūdis, kad ne aukščiausios valstybinės institucijos kontroliuoja bankų veiklą, o atvirkščiai – bankai viską valdo. Negi visi sėdi bankų kišenėse?
Maža to, kad vis augantis ir niekieno neribojamas bankų apetitas tiesiogiai atsiliepia žmonių gyvenimui, vienas jų atstovų, dar neseniai iš televizijos ekranų komentuodavęs įvairius šalies finansinius ir ekonominius klausimus, jau neslepia savo ketinimų užimti aukščiausią šalyje postą – Prezidento kėdę. Šiam scenarijui tapus realybe, nesunku atspėti, kas iš tiesų vadovautų Lietuvos valstybei.