Kodėl L. Matjošaitytė, VRK pirmininkė, tvirta? Kad ją pasiūlė į šią poziciją pats Seimo pirmininkas valstietis? Taigi stiprus valstiečių petys? Taip, bet ne tik. Vyriausioji rinkimų komisija, nors įstatyme skelbiamas jos nepriklausomumas, yra visiškai nuo politinių partijų valios priklausantis darinys. Jis sėkmingai gyvuoja prisiderindamas prie partijų interesų: taikstosi su pražangom, vengia griežtai vertinti, nutyli ir t. t. Ir ne tik. Taigi velnias slypi ne detalėse, o įstatymuose. Juose apstu politikams patogių savireklamai spragų.
Įvairūs lygių rinkimų įstatymai, LR politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės, Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymai yra iš esmės skirti tik vieno politinio ciklo etapo – rinkimų politinės kampanijos – eigos, tvarkos, jos organizavimo reglamentavimui. Visuose šiuose įstatymuose brėžiama labai aiški politinių procesų stebėsenos atskaitos pradžia, vadinama politinės kampanijos laikotarpiu. Tai laikotarpis, kuris prasideda paskelbus rinkimų datą (tarkim, Seimo rinkimų data skelbiama ne vėliau, kaip likus 6 mėn. iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos) ir baigiasi praėjus 100 dienų nuo rezultatų paskelbimo dienos.
Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme politinė kampanija aptariama pakankamai plačiai: tai politinės kampanijos dalyvių, fizinių bei juridinių asmenų veikla, susijusi su kuriais nors rinkimais. Veikla aprėpia įvairias veikimo formas, būdus ir priemones. Viskas būtų gražu, tačiau bėda ta, kad viskas įspraudžiama į politinės kampanijos laikotarpį, t. y. kasdieniam politiniam partijos ar politikų veikimui tai netaikoma, tik rinkimams.
Štai Seimo rinkimų įstatymo 5 straipsnyje, nustatančiame, kas yra rinkėjų papirkinėjimas, pabrėžtinai paaiškinta, kad dovanos, kitoks atlygis, tiesioginis ar netiesioginis balsų pirkimas yra papirkinėjimas tik tada, jei tai vyksta prasidėjus Seimo rinkimų politinei kampanijai, t. y. nuo Seimo rinkimų datos paskelbimo iki rinkimų dienos. Tokia formuluotė iš karto išskiria rinkimų tarpsnį iš politinio proceso visumos: suprask, kad politinės veiklos skaidrumo norma tėra rinkimų kampanijos reikalavimas.
Minėtame politinių kampanijų įstatyme visiškai aktualiai apibrėžiama politinė reklama: tai politiko, partijos ar jos nario vardu, jų interesais, bet kokia forma ir priemonėmis mokamai ar neatlygintinai skleidžiama informacija, kuria propaguojamas valstybės politikas, partija, jos narys ar jų idėjos. Ir, atrodo, vienintelį kartą rinkimus reglamentuojančiuose įstatymuose paminėta ne tik politinės kampanijos laikotarpis, paprastai turintis pradžią ir pabaigą, bet ir laikotarpis tarp politinių kampanijų, taigi kalbama apie nuoseklią, sisteminę reklamos stebėseną. Bet Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnyje skelbiama, kad „šio įstatymo tikslais politinių kampanijų finansavimo ir politinės reklamos stebėsena vykdoma per rinkimų agitacijos laikotarpį“. Štai ir viskas paaiškėja: Vyriausiosios rinkimų komisijos veikla pagal įstatymą yra sutelkiama tik kelių mėnesių periodo politinių partijų ir politinės kampanijos dalyvių elgsenai, agitacijai, reklamai, skleidžiamai informacijai.
Išvada paprasta: nerinkiminiu laikotarpiu niekas nedraudžiama, todėl ir sakoma, kad baigėsi rinkimai – ruoškis kitiems. O čia galima viskas: nuo sėklų, arbatų ar stambesnių dalykėlių, ypač vienmandatėse apygardose mėgstamos labdaros, paramos ir panašūs dalykai. Ir tai niekam nė motais. Dar neprasidėjus rinkimų agitacijai, darbai būna nudirbti, savi rinkėjai sutelkti, galimi balsai suskaičiuoti.
Rinkimus ir partijų veiklą reglamentuojantys įstatymai sukurpti taip, kad būtų patogūs partijoms ir politikams veikti legaliai, sudarant galimybes naudoti ir abejotino teisėtumo priemones, panašesnes į nuolatinį rinkėjų papirkinėjimą. O rinkimų agitacijos laikotarpis tebūna elementarus procedūrinis formalumas. Pati Vyriausioji rinkimų komisija iš esmės įstatymu įpareigota rūpintis einamaisiais rinkimų organizavimo klausimais. Politikams, stokojantiems politinės kultūros, nepaisantiems moralinių vertybių susaistymo, patogu tokioje teisinėje aplinkoje akiplėšiškai siekti savų valdžios interesų. Dėl tokių teisinių netikslumų politinėje praktikoje tarpsta vis išradingesni, bet vis daugiau abejonių keliantys partijų ir politikų savireklamos būdai, o stokojant teisinio aiškumo, jie tampa toleruojama, jokios institucijos nevertinama veikla, kuri daro įtaką dalies žmonių pasirinkimui balsuojant rinkimuose.