Valerijus Simulikas. Misija įmanoma: keturi eurai už sklypą Vilniuje!

Prieš kurį laiką su oficialiu vizitu lankiausi Strasbūre, Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT), kur buvo atkreiptas dėmesys į nuosavybės teisių apsaugą Lietuvoje. Šiandien Lietuvos Respublika jau daugiau nei dvidešimt kartų yra pažeidusi Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas dėl nuosavybės apsaugos. Šis skaičius nuolat didėja dėl valstybinių institucijų ir teismų požiūrio į nuosavybės apsaugą Lietuvoje, panašu, jog nuosavybės teisių pažeidinėjimai įgauna pagreitį.

Turime viešo intereso gynimo institucijas: Nacionalinę žemės tarnybą (NŽT), prokuratūrą. Tačiau viešo intereso gynimas kartais virsta farsu, sulaukiame virtinės nuosavybės teisių pažeidimų ar net išlenda privačių interesų ausys. Valstybės institucijos padarytas klaidas turėtų pripažinti ir taisyti savo sąskaita, neužkrauti naštos kitiems, tačiau tai dar netapo norma. Priešingai, ginant savo mundurą, prasideda ilgi teisminiai procesai, sąžiningi asmenys metų metus tampomi po teismus. Nacionaliniai teismai, deja, dirba ne visada kokybiškai, nemažai atvejų, kai nuosavybės teisės lieka neapgintos. Todėl daug bylų keliauja į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kuris vis dažniau nustato – Lietuva pažeidė Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas dėl nuosavybės apsaugos. Kai kurie atvejai tiesiog šokiruoja.

Keturi eurai už sklypą Vilniuje. 2007 metais prokuratūra inicijavo bylą prieš Ramūną Čingą, siekdama paimti visuomenės poreikiams teisėtai nuo 1993 metų jam priklausantį žemės sklypą Zujūnuose, Vilniuje. Bylą prokurorai pralaimėjo visose trijose instancijose. Tačiau generalinis prokuroras pradėjo iš naujo varstyti teismų duris.

Ypatingų pastangų dėka byla buvo atnaujinta. Po šešerių metų teisminių procesų, prokuratūra pasiekė savo – sklypas paimamas. Tokiu atveju priklauso teisingas atlygis. Už penkių arų žemės sklypą Vilniuje buvo nutarta išmokėti keturis eurus, tiksliau po 0,87 euro už arą. Po tokio teisingumo Strasbūre atsirado byla R. Činga prieš Lietuvą. 2017 m. spalio 31 d. šioje byloje EŽTT konstatavo eilę pažeidimų, tame tarpe, kad buvo trukdoma naudotis nuosavybe; pažymėjo, jog prokurorai dėjo nematytai ypatingas pastangas, t. y. valstybė per aktyviai naudoja jėgą prieš asmenį. Žinoma, Strasbūre buvo konstatuota ir tai, kad už keturis eurus žemės sklypo tokioje vietoje Vilniuje nenusipirksi, todėl turi būti išmokėta reali kompensacija.

Valstybės lėšos asmeniniams interesams. Reikia paminėti ir kitą neeilinį atvejį, kai valstybės institucija, pasinaudodama savo galia, mokesčių mokėtojų pinigais imasi aktyviai advokatauti privatiems asmenims teisminiuose ginčuose.

2014 metais prasidėjo ir vis dar vyksta teismų maratonas, susijęs su SKR įmonių grupės teisėtai valdoma nuosavybe Vilniuje. Nacionalinė žemės tarnyba, kai kada pasitelkusi prokuratūrą, jau virš ketverių metų teikia teismams ieškinius su absurdiškais reikalavimais. SKR grupės vadovas, Seimo Žmogaus teisių komitetui yra parašęs pluoštą skundų dėl asmens nuosavybės teisių pažeidimų. 2018 metais kelios bylos baigėsi. Teismai atmetė nepagrįstus ieškinius, taip pat juodu ant balto konstatavo, kad NŽT bylose prieš SKR įmonių grupę atstovauja ne visuomeninius, o kažkokių asmenų privačius interesus.

Tokie skandalingi faktai verčia sunerimti, nes valstybės institucijos yra ne privačių užsakymų kontora, kurią galima pasitelkti sprendžiant savo asmeninius reikalus teisme. Tokiais veiksmais NŽT ne tik daro materialinę žalą valstybės biudžetui, bet diskredituoja Lietuvos valstybę. Lauksime šio keisto teismų trilerio atomazgos bei Valstybės kontrolės išvadų.

Žiniasklaidoje, konferencijose apie teismų praktiką, daiktinę teisę teisės analitikai garsiai tvirtina, kad sparčiai gausėja nuosavybės pažeidimų, kad tai opi teisės problema, kad per mažai dėmesio skiriama daiktinės teisės pažeidimams, tačiau viešai skelbiamos teisės analitikų ir ekspertų daiktinės teisės problemos yra ignoruojamos. Tai piliečiams kelia tam tikras abejones dėl mūsų šalyje egzistuojančios teisės sistemos ir teisinių institucijų, kur teisingumas tampa sunkiai prieinamu.

Kyla pagrįstas klausimas – kodėl vyksta tokie nesuprantami dalykai. Kodėl teisinėje valstybėje teisingumas nuosavybės apsaugos srityje šlubuoja, valstybė nesugeba tinkamai apginti piliečių nuosavybės. Viena pagrindinių priežasčių yra valdininkų asmeninės atsakomybės nebuvimas, taip pat ne visada kokybiškas teismų darbas, kurie privalo parodyti kelią pasiklydusiems, kurie nesugeba suprasti, jog nuosavybę saugo pagrindinis įstatymas – Konstitucija, tarptautiniai šalies įsipareigojimai.

Beveik 15 metų Lietuva yra Europos Sąjungos narė, dar 1993 metais pasirašėme Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, atrodo, turėtume būti jau pakankamai subrendę, kad valstybė sugebėtų tinkamai apginti asmens nuosavybę. Valstybinės institucijos privalo tarnauti visuomenei, o ne lakstyti po teismus atstovaudamos privatiems, galimai kažkam reikalingiems asmenis. Teismai turi ne pataikauti valstybinėms institucijoms, kurios kartais per aktyviai naudoja jėgą prieš sąžiningus fizinius ar juridinius asmenis, o ryžtingai užkirsti kelią galimiems nuosavybės teisių pažeidimams. Jei to ir toliau nesugebės padaryti mūsų teismai, tai EŽTT dar ilgai priteisinės Lietuvai kompensacijas dėl žalos atlyginimo, konstatuodamas – nuosavybė Lietuvoje negerbiama ir neginama.