Suprantama, kad po dvidešimties metų jau didelės įvykių dalyvių ir liudytojų dalies nebebus, jų prisiminimų jau niekas nepaskelbs, o turimos jų archyvinės medžiagos irgi nepateiks, nes arba jos nėra, arba ji nesutvarkyta ir netyrinėta.
Istoriniai tyrinėjimai taip pat dar neapibendrinti, istorinis kontekstas neperžvelgtas, įvykių pateikimas kuo platesniame nuomonių spektre taip pat dar nėra galimas. Tad gyva atmintis, jei ja besidalijančių žmonių ratas nėra platus, bus dalinė, fragmentiška, ir nuspalvinta tik vienos ar kitos siauresnės gyvų dalyvių grupės interpretacija, kitaip sakant, gali tapti ideologizuota ar net propagandine, o tuo pačiu ir nebegyva.
Tenka apgailestauti, kad stebint debatus nacionalinėje televizijoje ar radijuje, pasisakančiųjų konferencijose dalyvių sudėtį, nenoromis tenka konstatuoti, kad įsisenėjusios ligos – tam tikros pakraipos ir tendencijų dalyvių vyravimo jose, ignoruojant ir kitokių pozicijų šalininkus – įveikti nepavyksta.
Juk to laikotarpio įvykiuose įvairūs jų dalyviai vaidino svarbų vaidmenį, laikėsi skirtingų nuomonių, taktikos, žinojo tik jų kompetencijoje esančius faktus, ko negalėjo žinoti kiti tų įvykių dalyviai. Pirmoji Vyriausybė veikė ypač sunkiomis aplinkybėmis, Aukščiausioji Taryba dirbo netipinėmis parlamentinei praktikai sąlygomis.
Šiandien jau nebėra nei Kazimiero Antanavičiaus, nei Eduardo Vilko, nei Algirdo Mykolo Brazausko, nei Jokūbo Minkevičiaus ar Česlovo Kudabos – iškilių tos epochos žmonių. Nebėra Gedimino Ilgūno, Valerijono Šadreikos, Birutės Nedzinskienės, Alfonso Žalio ir kitų aktyvių Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų. Nėra dalies TSRS liaudies deputatų, kai kurių pirmosios Vyriausybės narių, nėra ir daugelio to meto savivaldybių deputatų, ėjusių įvairias pareigas tomis dienomis ir nusinešusių dalį gyvosios atminties į kapus, o taip pat ir dalį nepasakytos tiesos.
Dar blogiau, kai laidose nematome svarbių tų dienų įvykių dalyvių, ypač kai apie juos sukasi diskusijos televizijų ar radijo laidose. Juk jei kalbama apie pirmąją Vyriausybę, ar apie LR AT prezidiumą, ar apie AT frakcijas, ar grupes, tai net elementari logika reikalautų, kad tos Vyriausybės ir tų frakcijų atstovai bent jau dalyvautų laidose. Juk laidas klauso ar žiūri platūs visuomenės sluoksniai, o jaunesnė visuomenės dalis tik dabar susipažįsta su tų dienų faktine medžiaga ir jiems, kai nėra pateikiama plati įvykių ir nuomonių skalė, gali formuotis klaidingas tų dienų įvykių supratimas. Mes visi nenorime, kad istorija būtų perrašinėjama, dar blogiau – iškraipoma ar nutylima. Tada gimsta ne gyvoji atmintis, bet gyvoji propaganda, o kaip tik to ir reikia vengti, ypač, kai yra didesnė distancija nuo tų metų įvykių pradžios.
Esu aktyvus to meto įvykių dalyvis, turėjęs progą sausio 5-10 dienomis kartu su Juozu Oleku stebėti tuos įvykius, taip sakant, iš šalies, Suomijoje. Tomis dienomis mes buvome komandiruotėje susipažinti su Suomijos sveikatos apsaugos sistemos ypatumais. Tad įvykius, vykstančius Lietuvoje stebėjome per Suomijos ir kitų šalių televizijų vykdomas transliacijas.
Turėjome progą stebėti įvykius tų šalių korespondentų, apžvalgininkų ir komentatorių akimis. O sausio 11-ąją jau buvome Lietuvoje. Ir pasinėrėme į įvykių sūkurį, nors ir po trumpos pertraukos, bet iš kitokių nuostatų ir vertinimų visuomenės. Būtų įdomu detaliau perteikti Suomijos ir Lietuvos visuomenėse tuo metu gyvavusius nuomonių skirtumus, bet tai yra kitokio straipsnio tikslas. Tuo tarpu į įvykius Lietuvoje abu su Juozu Oleku įsijungėme iš karto.
O sausio 12-osios vakarą ir sausio 13-osios naktį praleidau prie Radijo ir televizijos komiteto pastatų S.Konarskio gatvėje. „Alfa“ grupės narių ir desantininkų vykdomą radijo ir televizijos pastato užėmimo operaciją mačiau savo akimis. Buvau su tomis moterimis, merginomis, vyrais ir vaikais ten, prie pastato. Šarvuočių riaumojimas, sprogstamųjų paketų keliamas sprogimų trenksmas, kulkosvaidžio ir automatų šūvių kalenimas, kulkų „dūžiai“ į pastatų sienas ir langus, stiklo šukių ir atskylančių nuo sienų betono gabalų byrėjimas ant žmonių galvų, susistumdymai ir sumaištis – visa tai nesukėlė žmonėms baimės, tik iš visų krūtinių sklido šūkiai „okupantai“, „fašistai“, „gėda“. O mūsų dvasiai palaikyti skambėjo „Lietuva“, „Laisvė“ ir sklido maironiška daina.
Esu tikras, kad taip, kaip šie žmonės, jautėsi ir visa patriotiškai nusiteikusi Lietuva. Ir prie Televizijos bokšto, ir visame Vilniuje, ir visoje Lietuvoje. Esu tikras, kad J.Olekas ir kiti pirmosios Vyriausybės nariai tvirtai vykdė savo pareigas ir veikė operatyviai, nors viena aplinkybė buvo nestandartinė – premjeras Albertas Šimėnas buvo dingęs. Esu tikras, kad buvę vicepremjerai Algirdas Mykolas Brazauskas ir Romualdas Ozolas bei kiti ministrai ir jų pavaduotojai padarė viską, kas toje situacijoje buvo įmanoma.
Įvykių prie Radijo ir televizijos komiteto metu teko pajusti didelį žmonių nuoširdumą, teko gelbėti iš laužo liepsnos per sumaištį į jas patekusi vyriškį, teko mėginti kalbėtis su pastatą užgrobusio dalinio karininku, kuris buvo nekalbus ir į klausimą neatsakė. Žmonės mane ėmė raginti važiuoti į Aukščiausiąją Tarybą, nes pastato atsiimti mes jau nebegalėjome.
Su dideliu kartėliu atvykau į Aukščiausiąją Tarybą, buvau vienas iš pirmųjų deputatų, atvykusių į ją. Telefonu kontaktavau su J.Oleku, pranešiau, kad prie radijo ir televizijos komiteto yra sužeistųjų. Važiuodamas į AT girdėjau tankų šūvius prie bokšto, tad Juozui pasakiau, kad gali būti ir daugiau sužalotų žmonių. Apie tai, kad bus ir žuvusiųjų dar negalvojau. Tos žinios atėjo vėliau. LR AT pirmininkui pasakiau apie tai, kas įvyko S.Konarskio gatvėje, ir taip pat pasiūliau, kad reikia organizuoti medikų brigadą ir pačioje AT, nes nežinia, ar nebus mėginimų ją šturmuoti. Šiai mano minčiai buvo pritarta. Kartu su J.Oleku ėmėme ją realizuoti.
Galima būtų daug ką prisiminti iš tos nakties įvykių, galima būtų rašyti, kaip buvo vykdomos A.Šimėno paieškos, kaip mano pasiūlymu per Julių Beinortą buvo realizuota gynybos vadovybės idėja, į ją įjungiant AT ir Vyriausybės atstovus, galima būtų rašyti apie Sąjūdžio centro frakcijos, kairiųjų ir liberalų frakcijų bendras pastangas nuimti konfrontaciją tarp radikalų ir Vyriausybės, ypač dėl įtarumo ir tam tikros paranojos keliamos įtampos. O juk tos įtampos atsirado ne sausio dienomis, o žymiai anksčiau.
Nuo 1990-ųjų metų rugsėjo mėnesio prasidėjo atkaklios Virgilijaus Čepaičio, Gedimino Vagnoriaus, Z.Vaišvilos, L.Andrikienės ir kitų radikalesnių, taip vadinamo „Arbatos klubo“ narių, pastangos „versti“ pirmąją Vyriausybę. Sėkmingi Kazimiros Prunskienės vizitai į pagrindines pasaulio valstybes sukėlė ir Vytauto Landsbergio nepasitenkinimą.
Aktyviai K.Prunskienės Vyriausybę atakavo Vlado Terlecko radikalai, už Aukščiausiosios Tarybos ribų kviesdami organizuoti masinius mitingus prieš šios Vyriausybės vykdomus sprendimus. Sausį V.Čepaitis ir kiti deputatai kvietė į protesto mitingą žmones atskirose Vilniaus gamyklose. Taigi įtampos kurstymo židinių buvo įvairių ir tuo galėjo naudotis LKP-TSKP, „Jedinstvo“ ir promaskvietiškos jėgos.
Bet gyvosios atminties kontekste reikia tvirtai pasakyti, kad visos Lietuvos patriotinės jėgos veikė ranka rankon Lietuvos gerovei. Tik LKP-TSKP, „Jedinstvo“ ir atvykusioji kariuomenė buvo prieš Lietuvą. Todėl po dvidešimties metų reikia pasistengti, kad nebeskirstytume Lietuvos ir neleistume kai kam savintis Nepriklausomybės ir Sausio Laisvės pergalės. Tuo tarpu su kartėliu tenka konstatuoti, kad ir šiomis dienomis pasitaikė televizijos laidų, kuriose buvo pateikiama vienašališka pozicija. Tokia buvo Virginijaus Savukyno rengta laida, kurioje dalyvavo Kazimieras Motieka, G.Vagnorius, Česlovas Stankevičius, Z.Vaišvila ir Jonas Gečas.
Apie laidos temas nekalbėsiu, jų buvo keletas, bet labai skaudu buvo girdėti tendencingas interpretacijas, ypač apie pirmosios Vyriausybės veiklą ir jos atskirus ministrus. O Marijono Misiukonio atžvilgiu apskritai pateikta neteisinga informacija. Dar bjauriau, kai M.Misiukoniui iškelta baudžiamoji byla ir vyksta teismas dėl penkiasdešimties metų senumo įvykių. Štai ir dovana laisvoje Tėvynėje žmogui, davusiam jai priesaiką ir sausio įvykių metu ryžtingai ją gynusiam bei suvaidinusiam svarbų vaidmenį, kad buvusi tarybinė milicija stotų Lietuvos pusėn.
Tenka suabejoti ir 20-mečiui skirtų renginių pavadinimais bei motyvais. Kažkodėl pasirinktas „Mūšis už tautų laisvę“. Žinoma, norėta pasakyti apie Sausio 13-osios svarbą Rytų ir vidurio Europos įvykių kontekste, tačiau kodėl įdėtas žodis „mūšis“? Gal norima surasti ir to „mūšio“ vyriausiąjį „ginkluotojų pajėgų“ vadą ar strategą? Tuo tarpu išties Sausio 13-osios esmė yra kur kas giliau.
Didysis Mahatma Gandi parodė ir įrodė pasauliui, kokią galią turi taikus pasipriešinimas prieš imperializmą ir ginkluotas agresijas. Netgi britų kariuomenės suorganizuotos skerdynės Bombėjuje neiššaukė ginkluoto indų pasipriešinimo, o tik dar labiau sustiprino Gandžio ryžtą siekti Indijos nepriklausomybės taikiu keliu. Labai svarbu, kad Gandžiui pasiekus pergalę, jis, nešdamas taikos idealą, nuvyko į Londoną užmegzti naujų santykių su buvusiais kolonizatoriais. Ir mūsų Baltijos šalių procesai vadinosi dainuojanti revoliucija, taiki, rami, užtikrinta. Ji vainikavosi Sausio 13-ąją taikiomis, dainuojančiomis gyvų žmonių barikadomis, o ne ginkluotu mūšiu. Toji taikos jėga sustabdė tankus, tai buvo taikios kovos už tautų laisvę įkvepiantis pavyzdys.
Apie tai, kad šių minėjimų kontekste nematysime daugelio svarbių tų įvykių dalyvių, negirdėsime jų pozicijų, vargu, ar verta stebėtis, nes vyrauja tam tikras akivaizdus taip vadinamas dešinysis diskursas. O ypač tai, kad iš visų svarbiausių tų įvykių dalyvių šiandien ryškiau matomas tik V.Landsbergis. Keista būtų, jei būtų kitaip, ir keista, jeigu jis nebūtų vadinamas Lietuvos vadovu, prezidentu ar dar kuo nors kitu, kai Laikinasis pagrindinis įstatymas, Sąjūdžio rinkimų programa ir AT reglamentas aiškiai ir tiksliai apibrėžė, kokios kieno buvo funkcijos. Kolegialaus prezidento funkcijas vykdė AT prezidiumas ir visi jo nariai.
Lietuvai reikia visos šalies gyvosios atminties. Tad nenuleiskime rankų, gaivinkime gyvąją atmintį, nes to reikalauja Sausio 13-osios Lietuva – visų mūsų Lietuva.