Sakykime, savivaldybėje yra 200 000 balsavimo teisę turinčių rinkėjų, kurie renka 30 savivaldybės tarybos narių. Rinkimuose dalyvavo 102 000 rinkėjų. Skaičiuojant balsus urnose rasta 2000 sugadintų ar negaliojančių biuletenių. Taigi, atiduotų už sąrašus ar save išsikėlusius kandidatus, galiojančių balsų skaičius lygus 100 000.
Save išsikėlę 5 nepriklausomi kandidatai balsų viso surinko 27 000 balsų:
Kandidatas KA 15 000 balsų,
Kandidatas KB 8000 balsų,
Kandidatas KC 2500 balsų,
Kandidatas KD 1000 balsų,
Kandidatas KE 500 balsų.
Rinkimuose dalyvaujantys 25 politinių partijų ir jungtiniai kandidatų sąrašai iš viso surinko 73 000 balsų:
Partija PA 16 000 balsų,
Jungtinis sąrašas JSB 9000 balsų,
Partija PC 5000 balsų,
Jungtinis sąrašas JSD 3000 balsų,
Partija PE 2000 balsų,
likę 20 partijų ir jungtinių sąrašų pasidalino 38 000 balsų.
Pagal įstatymo 83 straipsnio 2 dalį mandatų skirstyme dalyvauja sąrašai, už kuriuos partijų atveju balsavo ne mažiau 4 proc., o už jungtinius sąrašus ne mažiau 6 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Todėl mandatų skirstyme dalyvauja sąrašai PA, JSB ir PC, už kuriuos balsavo 30 000 rinkėjų.
Už kandidatų sąrašus, dalyvaujančius skirstant mandatus, ir išsikėlusius kandidatus yra paduota 57 000 balsų. Kadangi apskaičiuojant mandatų skirtymo kvotą turi būti ne mažiau 60 procentų rinkėjų balsų, į mandatų skirstymą įtraukiamas Jungtinis sąrašas JSD ir apskaičiuojama mandatų skirstymo kvota: 60 000 : 30 = 2000 balsų.
Mandatai skirstomi pagal straipsnio 4 dalies algoritmą. Išsikėlęs kandidatas, neįeinantis į jungtinį sąrašą, gauna mandatą, jeigu už jį paduotų balsų skaičius lygus arba didesnis už mandatų skirstymo kvotą. Taigi, mandatus gauna kandidatai KA, KB ir KC, bet jie išnaudoja tik 6000 balsų. Ką daryti su jų balsų perviršiu – 19 500 balsų – įstatymas nekalba.
Mandatų skirstyme dalyvauja 4 kandidatų sąrašai, kurie surinko 33 000 balsų ir jiems tenka 16 mandatų. Po papildomų kvotų ir liekanų procedūrų kažkuriam sąrašui pridedamas vienas mandatas ir kandidatų sąrašai gauna 17 mandatų.
Rinkimai baigti: išrinkta 20 savivaldybės tarybos narių vietoje reikalingų 30.
Galima tik spėlioti, kaip pasielgs apygardų rinkimų komisijos. Kadangi turi būti išrinkta 30 savivaldybės tarybos narių, tikriausiai, su tyliu Vyriausios rinkimų komisijos palaiminimu, save išsikėlusių kandidatų pertekliniai balsai bus atiduoti kandidatų sąrašams, o tai būtų grubiausias Konstitucijos ir įstatymo pažeidimas. Kiek autoriui žinoma, iki tokio lygio nenusileido net koneveikiamas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka.
Svajonės baigėsi ir grįžtame į liūdną realybę - pagal aktualų Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą rinkimų vykdyti negalima, nes negalima suskaičiuoti rinkimų rezultatų.
Panagrinėkime, kodėl, save laikanti demokratine, valstybė pateko į tokią krizę ir kaip iš jos išeiti, jei tik politinės partijos turės pakankamai blaivaus proto.
Lietuvoje nėra tokių politinių partijų, kaip jos suprantamos išsivysčiusios demokratijos valstybėse, ir iš to kyla daugelis mūsų valstybės problemų. Lietuvos politinės partijos išsigimė dar normaliai nesusiformavę. Jas valdo grupės ar klanai, kuriuos pirmiausiai jungia bendri ekonominiai interesai, bet ne politinės pažiūros. Partijos vadovybei labai lengva manipuliuoti partijos nariais, pakišant jiems „saldainiukus“ – aukštas vietas partijos kandidatų rinkimų sąraše, užtikrinančias patekimą į Seimą ir orų gyvenimą bent ketverius metus, arba „botagiuką“ – žemą vietą sąraše, nesuteikiančią jokių vilčių būti išrinktam.
Oponentai iš partijų galėtų pasakyti, kad demokratinių Europos valstybių parlamentuose yra narių, kurie renkami į parlamentus po 5 ar daugiau kartų. Taip, tačiau jie išrenkami vienmandatėse apygardose. Lietuvoje net patys partijų vadovai rinkimuose paprastai dalyvauja tik pagal partijų sąrašus, bet nesivaržo vienmandatėse apygardose.
Užgrobtos valdžios interesų grupės Tautai savu noru neatiduos. Kai yra susiformavusi tokia situacija, natūralu, kad visos partijos iki paskutinio kraujo lašo gins savo esamas pozicijas. Partijoms nepriimtini nepriklausomi kandidatai, nes jų skaičiui pasiekus kritinę masę, pasibaigtų partinių klanų valdymas. Partijų pozicijas labai gerai matėme Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisų svarstymo metu. Net ir gerai vertinami savivaldybių merai virkavo, kaip bus blogai, jei bus išrinkti nepriklausomi savivaldybės tarybos nariai, kaip tada reikės priiminėti sprendimus.
Suprantama, kad merui lengviau dirbti, kai jis turi sau ištikimą balsavimo mašiną ir gali priimti sau (bet nebūtinai savivaldybės gyventojams) tinkamus sprendimus. Be to, nereikia manyti, kad gyventojai savo rinkimų apylinkėse balsuos tik už kvailiausius kandidatus. Išrinkti protingi savivaldybių tarybų nariai sugebės priimti tinkamus sprendimus.
Išvystytos demokratijos Europos šalyse parlamento rinkimuose, o kartais ir savivaldybių rinkimuose dažnai balsuojama už partijų pasiūlytus kandidatų sąrašus. Buvo bandoma taip pat daryti ir Lietuvoje. Ir ką turime? Seime konservatorių partija yra valdančioje koalicijoje, kitaip sakant, pozicijoje. Socialdemokratų bei Tvarkos ir teisingumo partijos yra opozicijoje.
O Kauno mieste koalicijoje su konservatoriais de facto buvusius socialdemokratus neseniai pakeitė Tvarkos ir teisingumo partijos atstovai. Panašių koalicijų yra daugelyje šalies savivaldybių. Ar tai reiškia, kad partijų skyriai vietose ir Seimo frakcijos priklauso skirtingoms partijoms, turinčioms tą patį pavadinimą, ar dar kartą patvirtina teiginį, kad Lietuvoje nėra tikrų politinių partijų, o tik interesų grupės. O interesai šalies mastu ir savivaldybėse yra skirtingi.
Paanalizuokime Seimo sukurtą produktą, nes autoriaus giliu įsitikinimu, pagal šį Įstatymą negalima vykdyti rinkimų. Paprastumo ir trumpumo dėlei bus cituojami ar naudojami Įstatymo teksto fragmentai.
Pradėkime nuo Įstatymo 1 straipsnio teiginių: 1) savivaldybių tarybų nariai renkami daugiamandatėse rinkimų apygardose pagal proporcinę rinkimų sistemą, 2) kiekvienoje savivaldybėje sudaroma viena daugiamandatė savivaldybės rinkimų apygarda (toliau – rinkimų apygarda). Paaiškinimas: proporcine vadinama rinkimų sistema, kai gautų mandatų skaičius yra proporcingas partijos sąrašo gautų rinkėjų balsų skaičiui. Kyla klausimas: o kur save iškėlę kandidatai?
Žiūrint formaliai, kaip daro teisininkai, pagal šį Įstatymo straipsnį jų negali būti, nes, kalbant populiariai, skaičiuojant avis prie jų negalima prisumuoti 140 asilų. Todėl pirmasis teiginys neteisingas su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Antrasis teiginys būtų teisingas, jei būtų praleistas žodis „daugiamandatė“, nes jis tiesiogiai implikuoja proporcinę rinkimų sistemą.
Įstatymo 34 str. teigiama, kad kandidatus gali kelti partijos, pateikdamos bendrus kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašus, kuriuose kandidatai surašyti pagal partijos nustatytą eilę, ir kandidatu gali išsikelti asmuo, jeigu jo išsikėlimą parašais paremia nustatytas skaičius savivaldybės rinkėjų. Taigi, turime dviejų tipų kandidatus į savivaldybės narius, kurių surinkti balsai skaičiavimo metu turi būti vertinami skirtingais metodais (avių ir asilų atvejas).
Šioje situacijoje galimos dvi logiškos išeitys: rinkimus vykdyti pagal mišrią rinkimų sistemą (taip kaip renkami Seimo nariai) arba savivaldybės tarybos narius rinkti vienmandatėse rinkimų apylinkėse, kurių skaičius apygardoje lygus savivaldybės tarybos narių skaičiui. Kandidatus į vienmandates apylinkes gali siūlyti partijos (nebūtinai tik po vieną kandidatą) arba gali išsikelti patys kandidatai. Visiems kandidatams turėtų būti apribojimas: jie privalo gyventi ar dirbti šios apylinkės teritorijoje.
Savivaldybės tarybos nariu tampa daugiausiai rinkėjų balsų gavęs kandidatas. Kandidatų rinkimas vienmandatėse apygardose yra paprastesnis ir skaidresnis, tačiau nepriimtinas interesų grupėms dėl kelių priežasčių. Pirma, jis negarantuoja, kad į savivaldybės tarybą bus išrinkti partijų skyrių vadovai ir jų artimiausia aplinka. Antra, vienmandatėse apylinkėse išrinkti partijų nariai jaus daugiau atsakomybės už juos balsavusiems rinkėjams ir sunkiau pasiduos interesų grupių diktatui. Priimant sprendimus bus daugiau demokratijos ir skaidrumo.
Galima tik apgailestauti, kad politines partijas atstovaujantys Seimo nariai pasirinko trečiąjį kelią – daug negalvodami bandė modifikuoti proporcinę rinkimų sistemą ir sukūrė pasauliui dar nežinomą, deja, absurdišką sistemą, sujungdami kartu proporcinę ir mažoritarinę rinkimų sistemas. Kas iš to gavosi buvo parodyta straipsnelio pradžioje konkrečiu pavyzdžiu. Kai šie komentarai bus paviešinti, Konstitucijos nuostatas ir rinkimų sistemas suprantantys bus nemaloniai nustebinti.
Įstatymo 3 straipsnio „Lygi rinkimų teisė“ antroje dalyje teigiama, jog visi kandidatai į savivaldybių tarybų narius, nesvarbu, ar jie iškelti ar išsikėlė patys, yra lygūs. Teisingas teiginys, bet jo laikomasi? Kandidatų „lygybę“ gerai parodo 38 straipsnis „Rinkimų užstatas“: Rinkimų užstatas išsikėlusiam kandidatui, vienos politinės partijos keliamų kandidatų sąrašui vienoje savivaldybėje įregistruoti yra vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio. Politinė partija, kuri gali gauti keliolika tarybos nario mandatų, ir save išsikėlęs kandidatas moka vienodo dydžio užstatą.
Politinių partijų vadovai jau seniai pajuto rinkėjų antipatiją politinėms partijoms, tai ne kartą parodė populiarumo reitingai. Pokalbiuose ir TV komentaruose dauguma rinkėjų teigia, kad jie nebalsuos už jokias politines partijas, o palaikys nepriklausomus save išsikėlusius kandidatus. Seimo frakcijos ilgai nesuko galvos ir rinkėjams paruošė Trojos arklį – naują Įstatymo 40 straipsnio redakciją, kurios esmė: save išsikėlę kandidatai gali jungtis į išsikėlusių kandidatų jungtinius sąrašus; prašyme dėl išsikėlusių kandidatų susijungimo į išsikėlusių kandidatų jungtinį sąrašą nurodomi išsikėlę kandidatai iš eilės, kurią tarpusavio susitarimu patys nusistato.
Deja, bet išsikėlusių kandidatų, susijungusių į jungtinius sąrašus, negalima laikyti nepriklausomais, nes jie turi bent du teisinius įsipareigojimus: parašytas prašymas dalyvauti koalicijoje su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis ir susitarimas dėl eilės numerio joje. Jungtiniai sąrašai naudingi kelioms valdžios trokštančių asmenų interesų grupėms. Pirma grupė, tai Seimo valdančiosios koalicijos partijų atstovai, kurių partijos nariai turėjo daugumą savivaldybėse. Žinodami, kad nebus išrinkti pagal partijų sąrašus jie laikinai stabdo narystę partijoje ir, kaip nepriklausomų kandidatų jungtinis sąrašas, kolektyviai bandys apgauti rinkėjus.
Kita grupė – įvairūs verslininkai, subūrę sąrašo papuošimui žinomų asmenybių (sportininkų, menininkų, artistų, dainininkų ir t.t.), kuriais bandys pritraukti rinkėjus. Trečia grupė – buvę įvairių partijų nariai, kurie po nepriklausomo kandidato iškaba bandys prasmukti į savivaldybės tarybą. Ketvirtoji grupė – neseniai susikūrusių įvairiausių judėjimų atstovai, kurie ant valdžios kritikos bangos, be programos ar racionalių pasiūlymų, veržiasi į valdžią. Galima būtų išskirti ir daugiau grupių.
Dalyvavimo jungtiniuose kandidatų sąrašuose galimybė sugebėjo greitai diskredituoti pačią nepriklausomų kandidatų idėją. Tik vargu ar pataisas teikę politinių partijų atstovai Seime jau suvokia, ką jie padarė. Daugelis rinkėjų žada balsuoti už nepriklausomus kandidatus. Tarp jų tikrai yra vertų tapti savivaldybės tarybos nariais. Bet didelė dalis balsuos už jungtinius kandidatų sąrašus ir dėl to tarybose bus daug atsitiktinių žmonių, šokančių pagal savo koalicijos vado didelę.
Juk rinkimų biuletenyje prie išsikėlusių kandidatų jungtinio sąrašo įrašoma tik pirmojo sąraše įrašyto kandidato vardas ir pavardė. Lyginant jungtinius išsikėlusių kandidatų ir politinių partijų sąrašus galima sakyti, kad jie nėra lygiaverčiai naudos savivaldybės žmonėms požiūriu. Klasikinės politinės partijos išliks ir iki kitų rinkimų, be to, jose yra daugiau patyrusių žmonių, išmanančių apie savivaldybės valdymą. Kandidatų koalicijos patenkins savo vadovų ambicijas bei interesus ir pradings nebūtyje, kaip jau ne kartą yra buvę su vieno žmogaus partijomis. Ir vėl neliks kaltų.
Pereikime prie dar vieno esminio klausimo, dėl kurių negalima vykdyti savivaldybių tarybų rinkimų pagal šį įstatymą - dėl rinkėjo išreikštos nuomonės neteisėto pakeitimo. Konstitucija ir Įstatymas teoriškai garantuoja rinkėjui laisvą ir nepriklausomą rinkimų teisę. Įstatymo trečiojo straipsnio pirmoje dalyje sakoma: „Kiekvienas rinkėjas turi vieną balsą balsuoti už kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašą (toliau – kandidatų sąrašas) ar išsikėlusį kandidatą – mandato balsą (pagal mandato balsų už kiekvieną sąrašą ar išsikėlusį kandidatą sumas nustatoma, kiek tarybos nario mandatų gauna ar negauna konkretus kandidatų sąrašas, ar išsikėlęs kandidatas yra išrinktas)“.
Atmetus teisines vingrybes: rinkėjas turi vieną balsą ir balsuoja už pasirinktą sąrašą arba save išsikėlusį kandidatą. Šios nuostatos užtvirtinamos ir Įstatymo 5 straipsnyje Slaptas balsavimas: „Kontroliuoti rinkėjų valią rinkimuose draudžiama. Balsavimo metu draudžiama paveikti rinkėjo apsisprendimą ar valią balsuoti arba nebalsuoti už kurį nors kandidatą ar kandidatų sąrašą.“ Prisiminkime šiuos teiginius. Balsavimo metu rinkėjams yra suteiktos minimalios teisės, įprastos demokratinėse šalyse. O kaip po rinkimų? Rinkimų rezultatai ir rinkėjo nuomonės išreiškimas yra svarbūs, kai kyla klausimas dėl laisvos savivaldybės tarybos nario vietos užėmimo.
Pagal Įstatymo 88 straipsnio 1 dalį "jeigu savivaldybės tarybos nario, kuris buvo išsikėlęs kandidatu ir nebuvo įrašytas į kandidatų sąrašą, įgaliojimai nutrūko prieš terminą, savivaldybės tarybos nario mandatas perduodamas kitam sąrašui“. Sakykime, kad aš, kaip ir keli tūkstančiai rinkėjų, balsavome už save išsikėlusį kandidatą Pavardenį, kurio rinkiminės socialdemokratinės nuostatos buvo mums priimtinos. Jis numiršta. Tada kažkas (galima numanyti, kad tai Vyriausioji rinkimų komisija) jo mandatą perduoda, pavyzdžiui, konservatorių partijos sąrašui. Rinkėjų aiškiai išreikšta nuomonė per rinkimus jau niekam nebeįdomi. Ir toks Įstatymas priimtas šalyje, kuri save vadina demokratine.
Galbūt Įstatymo trūkumų yra ir daugiau, bet, autoriaus nuomone, konstatuoti, jog pagal šį Įstatymą negalima vykdyti savivaldybių tarybų rinkimų, pakanka ir šių. Konstitucinis teismas turėtų įvertinti straipsnyje paminėtų nuostatų atitikimą Konstitucijai.
Siūloma išeitis - nukelti keliems mėnesiams savivaldybių tarybų rinkimus ir Respublikos prezidentei įpareigoti Seimą skubos tvarka parengti Įstatymo pataisas. Jei Seime dar yra sugebančių mąstyti seimūnų, siūloma labai rimtai pagalvoti dėl savivaldybių tarybų narių rinkimo vienmandatėse rinkimų apylinkėse.
Valstybėse su išvystyta demokratija už tokį Įstatymą balsavę parlamento nariai, ko gero, atsistatydintų, pripažindami savo darbo broką. Deja, Seimo nariams yra svarbiau šokti ir dainuoti, todėl tokio žingsnio nesulauksime.
Už iššvaistytus biudžeto pinigus rinkimų kampanijai siūloma „premijuoti“ šio Įstatymo rengėjus. Valstybės kontrolė galėtų patikrinti, ar už šio Įstatymo pataisų rengimą nebuvo mokėti pinigai Lietuvos ir užsienio konsultantams.
Autorius - buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys, Valstybinės derybų su Rusijos Federacija delegacijos vadovas, Lietuvos Respublikos ambasadorius Kazachstano Respublikoje, du kartus Vidaus reikalų ministras. Autorius nėra kandidatų sąrašuose.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.