Šios savivaldybės kartu su socialiniais partneriais (bendruomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitais aktyviais bendruomenės nariais) savivaldybės tarybos nustatyta tvarka turėjo įvertint konkrečios šeimos ar asmens situaciją ir teikti piniginę socialinę pagalbą tik tuomet, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes. Įgyvendinimo metu buvo stebimi ryškūs pokyčiai taupant lėšas, skirtas socialinėms reikmėms ir kompensacijoms.
Sutaupytos lėšos buvo naudojamos kitoms socialinėms reikmėms: socialinių paslaugų įstaigų išlaikymui ir modernizavimui, suaugusių ir vaikų su protine negalia socialinei globai, vaikų dienos centrų įkūrimui ir pan.
Pagal dabar galiojančią įstatymo formuluotę, visoms savivaldybėms, įskaitant ir „pilotines“, piniginei socialinei paramai finansuoti skiriama lėšų suma yra lygi 2011–2013 metų laikotarpiu piniginei socialinei paramai skaičiuoti ir mokėti faktiškai panaudotai vidutinei metinei sumai.
Į minimą laikotarpį patenka ir „pilotinio“ projekto įgyvendinimo laikotarpis, kur panaudota suma šioms reikmėms yra mažesnė, nei buvo skirta. Todėl „pilotinėms“ savivaldybėms būtų teisinga taikyti laikotarpį iki projekto įgyvendinimo, t. y. už pagrindą laikyti 2011 metų patvirtintą sumą.
Daugeliui savivaldybių 2011–2013 metai dar buvo „tradiciniai“, besiremiantys iš anksčiau paveldėta tvarka, tačiau jau minėtoms sėkmingo eksperimento dalyvėms tai reikštų sėkmingai sutaupytų lėšų „nubraukimą“. Kartu taip būtų panaikinta ir esminė paskata efektyviai naudoti skiriamas lėšas.
„Pilotinės“ savivaldybės 2012–2013 metais jau vykdė socialinės paramos teikimą pagal naujai priimtus teisės aktus ir minėtais metais buvo ženkliai sumažintas socialinės paramos gavėjų skaičius bei tam panaudota lėšų suma. Pagal įvairius duomenis, šiose savivaldybėse buvo sutaupyta iki pusės (ir daugiau) skirtų lėšų.
Ar tos lėšos buvo „pravalgomos“ ar kitaip švaistomos? Anaiptol – pavyzdžiui, Akmenės rajone už sutaupytas lėšas sutvarkyti Socialinių paslaugų namai, įkurti Šeimos paramos ir Socialinių paslaugų centrai, apmokėtos socialinių būstų renovacijos išlaidos, pritaikyta infrastruktūra neįgaliesiems, finansuotos kitos susijusios veiklos. Panašūs pokyčiai ir kitose savivaldybėse – pavyzdžiui, Raseinių rajone 2012–2013 metais sutaupyta ir tikslingai panaudota apie 40–50 procentų skirtų lėšų.
Vėlesniais metais, dalyvaujant jau visoms savivaldybėms, suminis taupymas siekė 43,8 proc. (2014 metais), 55,0 proc. (2015 metais) ir 62,4 proc. (2016 metais) visų skirtų lėšų. Visos Lietuvos mastu susidaro įspūdinga suma (pavyzdžiui, vien 2016 metais – 142,7 mln. eurų), kuri naudojama pagal vietos savivaldybių sprendimus.
O gal savivaldybės sąmoningai „taupė“ skurstančiųjų sąskaita? Jeigu paaiškėtų tokios aplinkybės, būtina vertinti atsakingai ir nuosekliai. Tačiau tokios informacijos viešoje erdvėje nebuvo fiksuota.
Akivaizdu, kad šis savivaldybių realaus savarankiškumo didinimo įrankis turi išlikti ir net būti plečiamas kitose potencialaus taupymo srityse.