Šiandien tai – privačios įmonės, kuriai iškelta bankroto procedūra, turtas. Kitaip tariant, likimo valiai palikto ir užmiršto pastato tolimesniu likimu rūpinasi pasamdytas bankroto administratorius. Jo užduotis yra aukciono būdu parduoti pastatą ir už gautus pinigus atsiskaityti su kreditoriais. Taip, kaip ir numato įmonių bankroto įstatymas.
Bet ši situacija tapo neeilinė, kada pastato įsigijimu tapo suinteresuota Vilniaus merija. Miestas nusprendė, kad šis pastatas turi tenkinti viešuosius miestiečių poreikius. Galima būtų pasidžiaugti, kad ateityje mieste atsiras dar viena viešoji erdvė. Tačiau būdas, kaip tai nuspręsta padaryti, primena klampius kemsynus, iš kurių dar gali kyšoti ir paslėptų interesų ausys.
Vilniaus miesto vadovybė visada mėgsta pabrėžti, kad labai atsakingai elgiasi su miestiečių pinigais. Juos leidžia efektyviai ir taupiai. Profsąjungų rūmų atveju elgiamasi priešingai.
Neturėdami aiškios vizijos, kuo galėtų ateityje tapti pastatas vaiduoklis, iš kokių resursų jis bus tvarkomas, kaip bus užtikrinami jo eksploatacijos kaštai, miesto vadovai paskubomis inicijuoja šio objekto paėmimą visuomenės reikmėms. Paėmimas, tai nereiškia nacionalizavimo. Už paimtą turtą bankroto administratoriui turi būti teisingai atlyginta. Vilniaus savivaldybės pasamdyta turto vertinimo agentūra nustato, kad šio pastato rinkos vertė yra 6 mln. eurų, bet neįvertina to, kad žemės nuomos sutartis jau nebegalioja ir norint ką nors statyti turi laikytis savivaldybės nustatytų reikalavimų. Paimdama šį objektą, savivaldybė lengva ranka bankrutuojančiai įmonei atseikės vertintojų nustatytą sumą. Aišku, atliekamų pinigų Vilniaus miesto biudžete nesimato. Nuo pat kadencijos pradžios vykdžiusi taupymo ir miesto skolos mažinimo politiką, valdžia reikiamus pinigus planuoja skolintis.
Lieka tik gūžčioti pečiais, kodėl Vilniaus meras ir jo komanda, visada mėgstanti pabrėžti sprendimų aiškumą, paprastumą ir skaidrumą, šį kartą suka tokiais vingiuotais, brūzgynais apaugusiais keliais. Vėl lipam ant to paties grėblio, kadangi prie buvusio mero A. Zuoko jau buvo bandoma perimti šį objektą mainais už savivaldybei priklausantį kitą nekilnojamąjį turtą ir šio projekto aktyvi iniciatorė taip pat buvo dabartinio mero patarėja D. Bardauskienė. Kam daryti sudėtingai, jeigu galima viską spręsti ženkliai paprasčiau. Juolab kad egzistuoja kur kas aiškesni ir suprantamesni alternatyvūs sprendimai.
Kadangi pagal galiojančius įstatymus buvusių Profsąjungų rūmų pardavimui būtų skelbiami vieši aukcionai, tokiu būdu ir paaiškėtų kokia yra tikroji šio objekto kaina. Rinka pati įvertintų realią kainą, kuri ir būtų tikroji vertė, o ne savivaldybės pasamdytų turto vertintojų nustatyta teorinė kaina. Sužinojus realią kainą, savivaldybė galėtų pati aukciono būdu šį pastatą įsigyti, arba jį galėtų įsigyti privatus investuotojas, kuriam savivaldybė ir nustatytų sąlygas, kokios paskirties objektas ten turi įsikurti. Abiem atvejais miesto valdžia pasiektų norimo rezultato, bet tai būtų padaryta aiškiau ir suprantamiau. Ir net neabejoju, kad taip būtų sutaupyti vilniečių pinigai. Vilniaus meras R. Šimašius tikrai nesielgtų taip neracionaliai ir neūkiškai, jeigu tvarkytų savo kiemą už nuosavus pinigus.
Ir visgi, minčių kyla įvairių, kodėl nesant aiškaus plano, kaip bus panaudojamas planuojamas įsigyti pastatas, yra skubama sumokėti 6 mln. eurų privačiai bendrovei ir dar žinant, kad tuos pinigus visų vilniečių vardu reiks skolintis? Sveiko proto čia nebesimato. Dažniausiai jis pradingsta tada, kai besibaigiant kadencijai, valdžia po rinkimų nieko gero nebesitiki...