Daug kam ir nereikia ieškoti gilesnių atsakymų, tiesiog tai suvokiama kaip pramoga ar gerų emocijų šaltinis. Tam, kad patenkintume savo asmenukių poreikį yra sukurta didžiausia industrija. Kompanijos lenktyniauja, kurios pagamins mobiliuosius įrenginius su didžiausios raiškos kameromis. Lenktyniauja dėl pikselių.
Kitos kompanijos lenktyniauja, kas sukurs patogesnes platformas asmenukėms įkelti ir eksponuoti. Lenktyniauja dėl lankytojų skaičiaus. Dar kitos kompanijos ėmė lenktyniauti, kas pagamins patogesnes asmenukėms daryti skirtas, lazdas. Lenktyniauja dėl lazdų ilgio. Na, o asmenukių autoriams belieka lenktyniauti dėl to, kieno nuotrauka bus daugiau kartų pažiūrėta. Lenktyniauja dėl laikų.
Pašėlęs pasaulis sukasi aplink mus, bet klysta visi, kurie galvoja, kad asmenukių kultas yra išskirtinai šių laikų atradimas. Kuo puikiausiai asmenukių žanrą buvo įvaldę dailės klasikai. Nuo pasaulio genijų iki vis dar nepripažintų tapytojų. Tik asmenukės meno pasaulyje yra vadinamos autoportretais. Ir atliekamos ne mygtuko paspaudimu. Tai labai savitas, magiškas ir kartu rizikingas dailės žanras.
Autoportretas labai daug pasako apie autoriaus pasaulėžiūrą, charakterį, jį aplankančias mintis, atskleidžia naudojamą stilių ir technikas. Kartu tai yra rizikingas žingsnis, nes negailestingi kritikai gali tai palaikyti pasipūtėlišku išsišokimu ar nepasiteisinusiu darbu.
Jau daug metų domiuosi su Lietuva susijusių menininkų autoportretais. Šis magiškas pasaulis palaipsniui įtraukė mane. Po 2000 metų pradėjau kolekcionuoti lietuvių menininkų autoportretus. Per tuos metų pavyko sukaupti tikrai nemenką, labai įvairią ir man įdomią lietuvių autorių darbų kolekciją. Surinktoje kolekcijoje yra 180 autorių autoportretai, jų chronologija tikrai įspūdinga, kūriniai datuojami nuo 1901 iki 2019 metų. Kolekcija nuolat pildosi.
Visada buvau ir esu už demokratišką, atvirą, prieinamą, ir įtraukiantį meną. Meną, kuris turi edukuoti, plėsti mūsų akiratį, daryti mus kūrybiškesniais, sumaniais, labiau žmogiškais ir suvokiančiais mus supantį pasaulį. Visada palaikiau mecenatystės idėją. Ne tik žodžiais, bet ir darbais. Prieš daugelį metų Sudervėje, vaizdingoje vietoje ėmiau kurti skulptūrų parką Vilnoją. Šiuo metu parkas puikuojasi 80 įvairių pasaulio šalių skulptorių unikaliais darbais. Džiaugiuosi, kad parkas yra gyvas, jame nuolat lankosi daug žmonių.
Atėjo laikas žengti dar vieną drąsų žingsnį savo gyvenime. Nusprendžiau Vilniuje, Pilies gatvėje atidaryti galeriją-muziejų „Autoportretas“. Tai bus pirmoji ir vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje kiekvienas galės susipažinti su vertingomis lietuviškomis asmenukėmis. Būtent ten bus galima pamatyti įvairaus laikmečio lietuvių žinomų menininkų autoportretus. Tikiuosi, kad kiekvienam čia atėjusiam tai bus turtinga ir įsimintina patirtis. Kaip ir Vilnojos skulptūrų parką, taip ir galeriją-muziejų bus galima aplankyti nemokamai.
Visada džiaugiuosi kiekvienos naujos meno erdvės atsiradimu Lietuvoje. Ypač jeigu tokios kultūrinės iniciatyvos atsiranda privačių asmenų pastangomis. Tvirtai tikiu, galerija-muziejus „Autoportretas“ taip pat prisidės prie lietuviško meno puoselėjimo ir plėtros bei suteiks naujų emocinių ir intelektualinių impulsų šios galerijos-muziejaus lankytojams.
Visi esame laikini šiame kelyje ir tik bandome sustabdyti gyvenimo akimirkas lyg tikėdami, kad jos pretenduos į pastovumą. Ir kai iš drobės į tave žvelgia Stasys Eidrigevičius ar Šarūnas Sauka, pajauti, kad ši sustabdyta asmenukė ir yra tai, kas gali peržengti mūsų laikinumo ribas...
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.