Mylime Vilnių už jo istoriją, jaukias senamiesčio gatveles, laisve alsuojančius žmones. Jauki ir viliojanti legendų ir pasakų miesto aura galėtų būti dar ryškesnė, dar prasmingesnė, jeigu sutelktume jėgas ir pakeistumėme kultūrinio gyvenimo prioritetus.
Susiklostė tokios tradicijos, kad jau kurį laiką didesnės šventės ar festivaliai Vilniuje neišvengiamai vainikuojami mirgančių lazerių šou arba šimtatūkstantines sumas kainuojančiais fejerverkais. Tokie reginiai didžiausias minias panardina į momentinę euforiją, kuri baigiasi iš dangaus ant galvų krentančiais pelenais.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad to nepakanka. Vilniaus valdžia privalo užtikrinti, kad iš mokesčių mokėtojų finansuojamos kultūrinės programos kurtų ilgalaikius projektus ir turėtų didesnę pridėtinę vertę.
Vilnius kaip miestas turi puikią infrastruktūrą, tam pritaikytas vietas, kad būtų puoselėjami išliekamąją vertę turintys menai, kuriami patrauklūs miesto puošybos akcentai.
Griežtai nepritariu siūlymams, kad Vilnius turi labai didelius žalius plotus, todėl neva gyventojų patogumui reikia tankinti miesto užstatymą. Vilniaus žalieji plotai ir yra jo išskirtinumas iš kitų Europos sostinių, kurios jau dabar dūsta nuo per didelės žmonių koncentracijos. Tai yra mūsų privalumas. Jį mes turime išnaudoti miesto gyventojų ir jo svečių didesniam patogumui, aukštesnei gyvenimo kokybei.
Niekaip nepateisinama ir nesuprantama, kodėl iki šiol neturime skulptūrų parko. Pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Visada su pavydu žiūrėjau į Klaipėdoje esantį Mažvydo skulptūrų parką, kuris įkurtas labai patogioje vietoje ir yra tapęs klaipėdiečių ir miesto turistų pamėgta vieta.
Vilniuje skulptūrų parkas galėtų būti įkurtas Reformatų skvere ar Sapiegų parke.
Miesto jaukią atmosferą dažnai kuria smulkios, bet žavios detalės. Turi būti vystoma miesto puošyba. Tam tikslui privalu panaudoti Vilniaus eismo žiedų viduryje esantį plotą. Vietoje reklaminių stendų ar žalių vejų ten galėtų atsirasti įvairūs meniniai projektai.
Miesto aurą kuria ne tik miesto puošyba, bet ir reiškiniai. Deja, Vilnius išlieka turbūt vieninteliu Europoje didmiesčiu, kuris neturi sendaikčių turgaus, populiariai liaudyje vadinamu blusturgiu. Tai labai paplitęs visame pasaulyje reiškinys, pritraukiantis vis daugiau lankytojų, taip pat labai mėgstamas turistų. Vilniuje, sendaikčių prekiautojai išsibarstę po įvairius miesto užkampius, kai dideliuose Europos miestuose, tokie turgūs vyksta kiekvieną šeštadienį, patogiose, lengvai surandamose, miestų centre esančiose vietose.
Vilniaus miesto savivaldybė turėtų surasti ir numatyti miesto centre esančią vietą, kuri būtų pritaikytą sendaikčių turgui organizuoti. Toks turgus kiekvieną šeštadienį galėtų rinktis Gedimino prospekto dalyje nuo Vyriausybės iki Katedros aikštės arba Rotušės aikštėje.
Tai tik keletas idėjų, kaip be didelių pastangų, Vilnių padaryti jaukesnį, įdomesnį ir labiau patrauklų gyventi. Deja, šios idėjos labai dažnai ir lieka gražiomis vizijomis, pasiklydusiomis painių įstatymų, tvarkų, potvarkių raizgalynėje. Tačiau labiausiai trūksta noro ir atkaklių, degančių akių, puošti, turtinti ir tvarkyti mūsų Vilnių. Juk dirbant ir sprendžiant, visada išspręsi, kad ir sudėtingiausią problemą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.