Atrodytų, kad kuo didesnė konkurencija, tuo žmonėms bus sudarytas didesnis pasirinkimas, už ką atiduoti savo balsą. Bet negaliu nepastebėti ir neigiamų šio plintančio reiškinio aspektų.
Teisingumo dėlei reikia pastebėti, kad kai kurios partijos sureagavo į joms pasiųsta signalą. Pakeitė seną partinį elitą naujais perspektyviais veidais, atnaujino savo rinkimines programas pagal šiuolaikiško gyvenimo iššūkius, ėmėsi vadovautis moderniais veiklos metodais, pagaliau savo kalbėjimą padarė žmonėms aiškesnį ir suprantamesnį. Kita vertus, šiuolaikinių partijų ideologinės ribos taip pat išsitrynė, ypač jeigu kalbame apie savivaldos rinkimus. Kokie gali būti ideologiniai skirtumai, kada kalbame apie Gedimino kalno sutvarkymą, daugiabučių gyvenamųjų namų kiemų remontą ir apšvietimą ar geresnį viešojo transporto organizavimą mieste.
Visgi, kodėl toks didelis komitetų lietus prapliupo šiose savivaldos rinkimuose? Nemaža dalimi atvejų, rinkiminiai komitetai yra tapę rinkėjų manipuliacijos priemone. Nepartiškumas, platus atstovavimas, atskaitomybė yra tie propaguojami mitai, kuriais yra bandoma suvilioti rinkėjus.
Stebint, kaip formuojasi didžioji dalis visuomeninių rinkimų komitetų, norėtųsi tuos pagrindinius mitus išsklaidyti, kad kuo mažiau rinkėjų būtų suklaidinta per rinkimus, ir, kad netektų vėliau skaudžiai nusivilti.
Nepartiškumo mitas. Save prisistatantys visuomenininkai labai mėgsta pabrėžti, kad neturi nieko bendro su politinėmis partijomis, yra nepriklausomi. Tai netiesa. Nemenką dalį komitetų šiuose rinkimuose įsteigė dar vakar partijoms priklausiusių žmonių. Kai kurie iš jų dar dabar priklauso įvairioms partijoms. O komitetų lyderiais tapo dar neseniai partijų vadovais ar skyrių pirmininkais buvę politikai.
Taigi dalyvavimas rinkimuose su komitetu yra noras pabėgti nuo partijos, kuri dabar neturi aukštų reitingų, pavadinimo. Ryškiausias toks pavyzdys yra Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus paskubomis prieš rinkimus suburtas komitetas. Kartais ir žmogus, bandydamas nuslėpti savo tapatybę ar praeitį, pasikeičia pavardę, bet tai iš esmės nekeičia jo kaip žmogaus.
Plataus atstovavimo mitas. Komitetų atstovai dažnai pabrėžia, kad jie atstovauja plačius visuomenės grupių interesus, o partijos yra likusios tik labai siaurų interesų gynėjos. Pagal galiojančius įstatymus, norint įsteigti komitetą reikia surinkti dvigubai didesnį skaičių steigėjų, negu yra toje savivaldybės taryboje narių.
Jeigu Vilniuje yra 51 miesto tarybos narys, tai komitetui įsteigti užtenka 102 steigėjų. Teoriškai, kelių plačių giminių susitikimas gali tapti komiteto steigimo susirinkimu. Palyginimui, norint įsteigti politinę partiją Lietuvoje reikalinga surinkti ne mažiau kaip 2000 steigėjų. Nuolat veikiančių partijų Lietuvoje didžiųjų miestų skyriuose veikia šimtai, o ir tūkstančiai žmonių.
Dažnai į savivaldybės tarybą patekusiam komiteto nariui už savo veiklą nereikia niekam atsiskaityti. Na nebent sąrašo lyderiui, kad neprarasti lojalumo. Tuo tarpu nuolat veikiančiose politinėse organizacijose veikia programos priežiūros, etikos komisijos, reguliariai vyksta skyriaus tarybos, visuotiniai susirinkimai, kur savivaldybės tarybos narys privalo atsiskaityti už savo nuveiktus darbus.
Akivaizdu, kad rinkiminiai komitetai išplėtė dalyvavimo vietos savivaldos politikoje galimybes. Tačiau kartu sudarė galimybes manipuliuoti ir piktnaudžiauti rinkėjų emocijomis ir protu. Todėl labai svarbu rinktis atsakingai, prisimenant senolių išmintį, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba.