Vidmantas Martikonis. Lietuvos mokesčiai kaip „fluxus“ judėjimas

Lietuva niekada neturėjo stabilios ir aiškios mokesčių sistemos. Bet tai, kas vyksta pastaruoju metu, nebuvome matę nuo Kubiliaus naktinės mokesčių reformos laikų.

Chaotiški pasiūlymai įvesti naujus mokesčius arba padidinti jau esamus pilasi vienas po kito. Toks mokestinis škvalas nieko gero nežada nei valstybės ekonomikai, nei mokesčių mokėtojams.

Pirmiausia nauji mokesčiai iš valdžios rankovės yra traukiami ne tam, kad būtų stiprinamas Lietuvos ekonominis potencialas ir žmonėms suteikiama galimybių daugiau užsidirbti, o tiesiog siekiant prieš Seimo rinkimus išpešti iš žmonių papildomą šimtą milijonų eurų ir išdalinti juos socialinėms reikmėms.

Antra, naujų mokesčių karuselė paremta emocijomis, improvizacija ir politiniais išskaičiavimais, o ne racionaliais argumentais, pasekmių analize ir nauda šalies ūkiui. Kas tinka gatvės menininko performansui, niekaip nesiderina su valstybės viešųjų finansų atsakingu tvarkymu.

Automobilių, bankų mokestis, platesnis ir didesnis NT mokestis fiziniams asmenims, didėjantys akcizai kurui, tabakui ir alkoholiui, patentų panaikinimas auklėms ir patalpų remonto meistrams. Tai naujausia valdžios fantazijų, kaip prasimanyti papildomų pinigų į biudžetą, mišrainė. Jau dabar aišku, kad toks akibrokštas artėjant metų pabaigai, labai įaudrins didelę dalį visuomenės, o valdžiai surinkti daugiau pinigų gali ir nepavykti dėl padidėjusio šešėlio ir mažėjančio vartojimo.

Mokesčių sistema turi būti paprasta, aiški, teisinga ir efektyviai veikianti. Mokesčių sistema vientisa, ji ne lego kaladėlių namelis, todėl jos negalima keisti epizodiniais sprendimais. Ji paliečia kiekvieno žmogaus gyvenimą, todėl jos negalima keisti radikaliomis nei dieninėmis, nei naktinėmis revoliucijomis. Mokesčių sistema – tai pirmiausia ne valios primetimas kitiems, bet visuomenės susitarimas, kiek mokesčių ir kaip žmonės mokės bendram gėriui sukurti. Todėl ir reikia eiti tuo keliu, kad visuomenė ir politikai susitartų dėl šių mokestinės sistemos pertvarkos žingsnių.

Visada yra lengva tik kritikuoti, kur kas sunkiau pasiūlyti. Aišku, tai tezių lygio siūlymai, kurie reikalauja išsamių skaičiavimų ir gilių diskusijų:

– Palaipsniui įvesti visuotinę pajamų deklaraciją. Pasiekti, kad po 3–5 metų visi Lietuvos gyventojai deklaruotų savo pajamas;

– Nustatyti vieningą pajamų mokestį nuo visų pajamų, nepriklausomai nuo pajamų rūšies.
Tokio mokesčio tarifas galėtų būti 27 proc. Tikslesnius skaičiavimus turėtų pateikti tie, kurie disponuoja informacija apie biudžeto finansinius srautus. Didesnis tarifas galėtų būti taikomas didesnes pajamas uždirbantiems žmonėms;

– Palaipsniui pasiekti, kad paveldėjimo bei dovanojimo mokesčio tarifas taip pat būtų 27 proc.;

– Atšaukti Socialinio draudimo ir Sveikatos mokesčius;

– Sujungti VMI ir „Sodrą“. Tokiu būdu pasiekti, kad visus mokesčius administruotų viena institucija;

– Atšaukti nekilnojamo turto, žemės, ir visus turėjimo mokesčius. Pilnai įgyvendinti principą, kad apmokestinamos turi būti žmogaus veiklos pajamos, o ne turėjimas;

– Visiems pajamas gaunantiems žmonėms turėtų būti garantuotas neapmokestinamas pajamų dydis. Nuo 4800 Eur gautų per ataskaitinius metus, nebūtų skaičiuojamas nė vienas euras mokesčių;

– Iš esmės pakeisti socialinės paramos modelį, pereinant prie vieningos socialinės pagalbos finansinės išmokos. Dabar socialinių lengvatų (transportas, šildymas, kompensuojami vaistai, patentų įsigijimas ir kiti) atvejai yra numatyti daugybėje atskirų įstatymų, jų administravimas labai sudėtingas ir neefektyvus. Įvertinus visų teikiamų lengvatų finansinę išraišką, nustatyti sumą, kuri būtų mokama, kaip socialinės paramos išmoka, tiems, kuriems tokia pagalba yra reikalinga.

Atkakliai ir nuoširdžiai dirbant, galima tai padaryti ir įgyvendinti. Net neabejoju, kad Lietuvos mokesčių sistema taptų viena geriausių pasaulyje. O gerai veikianti mokesčių sistema padėtų spręsti ir kitas jau ilgai valstybę kamuojančias problemas.