Vidmantas Žiemelis. Žemė ne rojus, tačiau nedarykime joje pragaro

Jau daug metų esu giliai įsitikinęs, jog tie, kurie naudojasi KGB korta, tikrai Lietuvai nelinki gero, o tai daro, geriausiu atveju, iš pavydo arba keršto, tačiau, manau, neretai jais pasinaudoja mums priešiškų valstybių specialiosios tarnybos, norėdamas pasėti tautoje nepasitikėjimą politikais, daug pasiekusiais Lietuvos meno bei mokslo žmonėmis ir pačia valstybe.

Paskatino netylėti Regimanto Adomaičio, kviečiančio į susitaikymą, laiškas tėvynainiams, kuriame kino ir teatro legenda su liūdesiu klausia, kaip paaiškinti nuolatinį autoritetų juodinimą, Lietuvos žmonių pjudymą ir skaldymą, dviejų didžiai gerbiamų žmonių – Donato Banionio ir Sauliaus Sondeckio – viešą apšmeižimą neva jie bendradarbiavo su KGB.

Mane taipogi šokiravo ši Genocido ir rezistencijos centro paskelbta žinia. Nesinori tikėti, jog tik šio centro vadovybės iniciatyva tokia informacija buvo paskelbta visai Lietuvai. Žinodamas, kad pasiremiant šalyje esamais dokumentais padaryti išvadą apie bendradarbiavimą su Sovietų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis beveik neįmanoma, norėčiau grįžti į 1999 m., kuomet buvo priiminėjamas Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas. Tuo metu buvau Seimo nariu ir, turėdamas daugiau informacijos negu kiti Seimo nariai bei kiti politikai, raginau Seimą nepriimti šio įstatymo, o vėliau Respublikos Prezidentą jo nepasirašyti. Šis mano veiksmas, drįstu teigti, buvo pakankamai argumentuotas, nes 1990-92 metais buvau Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos laikinosios tyrimo komisijos Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti nariu, o 1992 m. ir Vyriausybinės komisijos „Buvusio TSRS valstybės saugumo komiteto padalinio Lietuvoje archyvų susigrąžinimo klausimams spręsti“ pirmininku. Neapsiribojau vien raginimu nepasirašyti paminėto Seimo priimto teisės akto, kuris dažnai vadinamas liustracijos įstatymu , o šiuo klausimu surengiau ir spaudos konferenciją bei išplatinau pareiškimus spaudai, tokiu būdu apeliuodamas ir į viešąją nuomonę. Politikams ir visuomenei aiškinau šio įstatymo neigiamas pasekmes.

Pirma, Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 27 d. priėmė pareiškimą, kuriuo įsipareigoja: „...Užtikriname, kad nei vienas asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus ir atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su TSRS VSK, nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei kitokių Respublikos valdžios persekiojimų. Slaptų informatorių sąrašuose esančios pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos.“ Tad norėčiau paklausti šio liustracijos įstatymo iniciatorių, ar per 18 metų po šio, drįsčiau teigti, gėdingo, prieštaraujančio paminėtam pareiškimui teisės akto priėmimo, išaiškintas nors vienas asmuo, kuris tęsė bendradarbiavimą TSRS VSK ir jo teisių perėmėjais? Atsakau – nei vienas.

Antra, prieš priimant liustracijos įstatymą tai pat paaiškinau, kad agentūrinių bylų Lietuvoje nėra, jos 1990 m. spalio 19 perduotos keturiems Omsko srities KGB padalinio pareigūnams. Šį dokumentą ne tik mačiau, bet ir turėjau savo rankose, nes jį vežiausi į Maskvą deryboms su Rusijos Saugumo ministerijos atstovais dėl TSRS valstybės saugumo komiteto padalinio Lietuvoje archyvų, tarp jų ir agentūrinių bylų atgavimo. Rusijos saugumo ministerijos derybininkai pradžioje neigė turį agentūrines bylas ir prisipažino tik parodžius paminėtą dokumentą. Grąžinti agentūrines bylas atsisakė, motyvuodami tuo, jog nukentės KGB bendradarbiai. Šias bylas bandėme susigrąžinti į Lietuvą įvairiais būdais: pateikėme ilgalaikį KGB agentūrinių bylų įslaptinimo įstatymo projektą, apie šių dokumentų atgavimą su Rusijos vadovu Borisu Jelcinu kalbėjo ir tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, laiškais „bombardavau“ Rusijos saugumo ministeriją, Dūmą, rašiau Žmogaus teisių komisijos pirmininkui Sergejui Kovaliovui.

Trečia, likusią Lietuvoje svarbią medžiagą, tarp jų ir susijusią su agentūrinėmis bylomis, KGB turėjo laiko ir galimybių sunaikinti Lietuvoje arba taip išvežti į Rusiją bei palikti tam tikras „bombeles“. Viena iš pirmųjų tokių „bombelių“ – tai medžiaga apie vieną iš Sąjūdžio lyderių Virgilijų Čepaitį, mano požiūriu, daug nuveikusį keliant tautą į išsilaisvinimo kovą ir Sąjūdžiui laimint rinkimus į tuometinę LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Tokio žmogaus apjuodinimas – tai judiškas smūgis į paširdžius laimėjusiam rinkimus Sąjūdžiui ir jo daugumą turinčiai Aukščiausiajai Tarybai. Tai vienas iš populiariausių KGB metodų. O mes, tuometinė laikinoji komisija Sovietų Sąjungos KGB veiklai tirti ir Aukščiausioji Taryba, neturintys patyrimo ir nesuvokdami SSRS specialiųjų tarnybų „išradingumo“, mano požiūriu, jau tuo metu „pasimovėme“ ant pirmojo KGB iešmo. Jeigu šiandien man reikėtų balsuoti pripažįstant V. Čepaitį slapta bendradarbiavus su SSRS specialiosiomis tarnybomis, nebalsuočiau, nes, beveik neabejoju, kad tai buvo gudri Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų provokacija, pradėjusi sukiršinimo procesą, apkaltinant ne tik savo oponentus, o kartais ir buvusius draugus ar kolegas bendradarbiavimu su KGB, dažniausiai pasiremiant gauta „informacija“ iš tų pačių KGB karininkų.

Ketvirta, kėlė nerimą ir paties liustracijos įstatymo kokybė, kai kurių teisės normų neaiškumas bei dviprasmiškumas, kuriais, paprastai, suskumba pasinaudoti esantys valdžioje prieš savo oponentus. Pavyzdžiui, įstatymo 2 straipsnyje suformuluota asmens, slapta bendradarbiavusio su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, sąvoka: „...faktiškai ir sąmoningai veikęs, vykdęs buvusio SSRS specialiųjų tarnybų užduotis ir pavedimus pagal rašytinį arba nerašytinį įsipareigojimą slapta bendradarbiauti...“ Ką tai reiškia? O gi tai, kad žmogus vargu, ar galės apsiginti, jeigu kažkoks KGB darbuotojas pareikš, jog jis bendradarbiavo su SSRS specialiomis tarnybomis ir apie tai paliudys Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo komisijoje bei teisme, ir, neatmestina, atsiras vienas kitas šio žmogaus didelis nedraugas, kuris patvirtins šias neteisingas žinias.

Įžvelgdamas paminėtus pavojus, siūliau Respublikos Prezidentui nepasirašyti tokio turinio priimtojo liustracijos įstatymo, o pateikti pataisymus bei pakeitimus, kurie tęstų 1990 m. kovo 27 d. valstybės duotus įsipareigojimus. Labai gaila, bet Prezidentas Valdas Adamkus pasirašė šį įstatymą, pareikšdamas, jog griežtai reikalaus tiksliai ir sąžiningai vykdyti šio įstatymo nuostatas. Šalies vadovo, gyvenusio vakarų pasaulyje, intencijos, neabejoju, buvo kilnios, tačiau neįvertinta tai, jog liustracijos įstatymą vykdys sovietinėje sistemoje išaugę valdininkai ir juo norės pasinaudoti tos pačios sistemos „sugadinti“ politikai.

Taip ir įvyko. KGB korta buvo naudojamasi politinėse kovose, ypač artėjant vieniems ar kitiems rinkimams. Neskaičiavau, kiek žmonių per šį laikotarpį buvo apšmeižta neteisingai, tačiau tai ne viena dešimtis. Kentėjo ne tik apšmeižtieji, tačiau ir jų artimieji. Tai viena medalio pusė. Kita, mano požiūriu, tai pat svarbi. Priimdami liustracijos įstatymą, manau, suteikėme galimybę Rusijai visapusiškai manipuliuoti ir naudotis tais asmenimis, kurių agentūrinės bylos išvežtos į šią valstybę, kadangi, kaip parodė laikas, prisipažino bendradarbiavę su Sovietų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis tik keletas procentų buvusių nereikšmingų bendradarbių, likusia didžiąja dauguma turi galimybę disponuoti ir jais pasinaudoti mums nedraugiška valstybė. Tuo tarpu, jeigu nebūtume priėmę šio įstatymo arba jo nuostatos nebūtų prieštaravusios paminėtam Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 27 d. pareiškimui, agentūrinės bylos nesuteiktų jokių galimybių Rusijai panaudoti prieš Lietuvą buvusių agentų, žinančių, jog už jų ankstesnįjį bendradarbiavimą su TSRS valstybės saugumo komiteto organais jie nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių Lietuvos Respublikos valdžios persekiojimų.

Ir štai, dabar jau Genocido ir rezistencijos centras driokstelėjo: Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis bendradarbiavo su KGB. Norėčiau paklausti, kokiais įrodymais remiantis padaryta tokia išvada? Pakartoju, agentūrinių bylų Lietuvoje nėra. Daryti išvadas pasiremiant iš buvusių Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų darbuotojų gauta informacija ar jų palikta informacija sukiršinimo tikslams, ar kažkieno, taip vadinamaisiais, loginiais samprotavimais, iš „paliktų trupinių sulipdant duonos kepalą“, nevalia, negarbinga ir pavojinga ne tik apšmeižtiesiems, bet ir valstybei.

Mano požiūriu, būtent dėl šio akibrokšto, kuomet apkaltinti Lietuvos šviesuoliai Donatas Banionis, Saulius Sondeckis ir mestas KGB šešėlis net ir šviesios atminties kardinolui Vincentui Sladkevičiui, Lietuvos Respublikos Seimas neturėtų likti nuošalyje.

Taigi, pritariu Regimanto Adomaičio kvietimui į santarvę ir primenu Šv. Kryžiaus Jono įspėjimą „Kai ateis laikas, turime labai bijotis, kad griežtas tyrimas didžiąją dalį mūsų teisumo atskleis kaip nuodėmę.“