Vigilijus Jukna. Ar dar ilgai truks Lietuvos karaliavimas ES infliacijos viršūnėse?

Nuolat kylanti infliacija, stipriai vėluojantis antiinfliacinis planas, aukštos elektros kainos, brangstanti mėsa ir kiti maisto produktai, tampantys prabangos prekėmis, konfliktas su Kinija – atrodo, kad valdančiųjų karalystėje prisikaupė tikrai daug problemų, bet panašu, kad laiko spręsti joms nėra.

Prisidengiama kosmetiniais sprendimais, kurie iš esmės nieko nesprendžia, valstybės skola auga, o biudžete žiojasi skylės. Lietuvoje tampa sudėtinga išgyventi ne tik žmonėms su minimaliomis pajamomis, bet jau ir su vidutinėmis. Bet valdantieji, kol lietuviai skursta, matyt, žiūri į viską pro rožinius akinius.

Ekonomistai prognozuoja, kad metinė infliacija šiemet sieks apie 17 proc., o nuo liepos reikėtų laukti dar vieno šuolio, kadangi apie 40 proc. didės elektros ir gamtinių dujų kainos buitiniams vartotojams. Jau dabar Lietuvos infliacijos rodiklis peržengė 15 proc. ribą ir yra dvigubai didesnis nei ES vidurkis, kuris siekia 7,4 proc. Galima būtų pasakyti, kad situacija sudėtinga, kad karas Ukrainoje Lietuvą paveikė labiau nei, pavyzdžiui, kokią Italiją ar Prancūziją, bet pažiūrėkime į Lenkiją, kur infliacija siekia apie 10 proc. Vadinasi, galima suvaldyti jos augimą ir nebūti ta šalimi, kur infliacija yra aukščiausia visoje ES. Tik sprendimai turėtų būti savalaikiai.

Kaimynai ne tik sugebėjo amortizuoti infliacijos augimą, bet ir paskatinti lietuvius važiuoti apsipirkti į Suvalkus bei kitus pasienyje esančius miestus, ir papildyti savo biudžetą mūsų pinigais. Beje, vien per pirmąsias dvi savaites, dar vasario mėnesį, tautiečiai išleido 6 mln. eurų ir tai tik duomenys, kai buvo atsiskaitoma banko kortelėmis. Lenkai nebijojo nei PVM sumažinti degalams ir maistui, nei skirti kompensacijas gyventojams, o svarbiausia, kad jų sprendimai buvo priimti dar žiemą. Tuo tarpu Lietuvoje valdantieji laukė, gal tikėjosi, kad vidaus problemas pavyks paslėpti? Ar kad jos išsispręs savaime, deja.

Ne kartą Darbo partija siūlė sumažinti PVM būtiniausiems maisto produktams ir šildymui, kad žmonėms kainų pasiutpolkė nebūtų tokia skausminga, tačiau valdantiesiems tai atrodė per didelė prabanga. Matyt, dabar lauks, kol kilogramas kiaulienos taps prabangos preke, o žmonės negalės jos įpirkti.

Panaši situacija ir su elektros kainomis. Nuspręsta panaikinti PVM tarifą centralizuotai teikiamai šilumos energijai, kuris siekė 9 proc. Tik per metus elektra pabrango daugiau kaip triskart, o gamtinės dujos – penkiskart. „Eurostat“ skaičiavimais, su energetiniu nepritekliumi susiduria 34 proc. Lietuvos namų ūkių. O kas bus antroje metų pusėje, kai laukiama dar vieno kainų padidėjimo?

Labai tikėtina, kad pastarasis procentas dar labiau išaugs. Kol kas daugiausia koncentruojamasi į kompensacijas ir PVM, tačiau tylima apie ilgalaikes investicijas, pavyzdžiui, namų renovaciją. Juk tikrai ne kiekvienas gali sau leisti pasistatyti ant stogo saulės elektrinę. Būtina ne tik stumdyti eilutes, nes tai kainų nesumažins. Reikalingi ilgalaikiai sprendimai, kurie iš esmės padės sumažinti elektros energijos kaštus.

Beje, nepamirškime ir sukelto chaoso dėl elektros tiekėjo pasirinkimo. Valdantieji liepia pasirinkti nori nenori, o būsimieji tiekėjai siūlo vis aukštesnes elektros kainas. Tiekėjo pasirinkimą reikia atidėti iki stabilizuosis situacija ir energetinių išteklių kainos. Tuomet ir žmonėms taps aišku, kas vyksta, nes kol kas viskas atrodo kaip kokia apgavystė ir kelia pagrįstą erzelį tarp žmonių. Paaiškinimų nėra jokių, kalbama tik apie rinkos konkurencingumą. Įdomus tas konkurencingumas, kai kainos vis auga. Na, bet valdantieji jau įrodė, kad kalbėtis jie nelinkę, tik informuoti apie jau priimtus sprendimus. Kelioms įmonėms gerai, valdantiesiems gerai, tik eiliniams piliečiams reikės vėl ir vėl tuštinti kišenes.

Užsienio politika – tai mėgstamiausia konservatorių sritis. Tad vos suformavę Vyriausybę jie ilgai netruko, nusprendė, kad su Kinija reikia pradėti konfliktą, nes Lietuvai žūtbūt reikėjo Taivano atstovybės. Atstovybę galėjome turėti, kaip ir visos šalys Taipėjaus pavadinimu, bet buvo nuspręsta, kad Lietuvai nereikia tokios partnerės kaip Kinija. Politikai žadėjo, kad sudėtingą Kinijos rinką lengvai pakeis prieinamas ir draugiškas Taivanas. Tik paaiškėjo, kad žadėtosios manos iš dangaus nebus. Lietuviški grūdai, beje, garsėjantys kokybe visame pasaulyje, Taivanui netinka, sertifikatų, kurie leistų vežti lietuvišką produkciją, niekas lengva ranka neišduoda, o žadėtomis investicijomis reikės dalytis su kitomis valstybėmis, kurios, beje, galės savo produktus siūlyti abejų šalių vartotojams. Tiesiog „puikus“ užsienio politikos laimėjimo pavyzdys.

Taigi, infliacija auga, kainos kyla, valstybinės įmonės atleidžia darbuotojus, verslai susiduria su sunkumais: vieni ieško naujų rinkų, kiti stengiasi išvengti bankroto, dar kitiems pradeda trūkti apyvartinio kapitalo. O štai valdančiųjų viceministrei atrodo, kad galimybė mokėti mokesčius – tai Dievo palaima. Matyt, lengva kalbėti apie palaimą, kai tiems mokesčiams nereikia uždirbti, o atlyginimas tvarkingai kas mėnesį pervedamas. O ar valdžia jaučia palaimą, kai verslas uždirba ir moka mokesčius į biudžetą? Juk biudžeto pinigus uždirba ne valdžia, o verslas. O ar visada deramą dėmesį, pagalbą ir pagarbą gauna verslas? Tikrai ne. Kai įmonės sustabdys veiklą ir nebus kam mokėti mokesčių, tuomet ir ES antiinfliaciniai milijardai neišgelbės.