Kadangi visuomenė sensta, gydytojų trūks dar labiau, dar atsižvelkime į tai, kad nemažai gydytojų bei slaugytojų išvyksta į užsienį, ir turėsime riebų minusą balanse, o tai reiškia, kad mūsų gyvenimo kokybė prastės ir tikėtina, jog gyvensime trumpiau, nes tiesiog niekas laiku nesuteiks pagalbos. Jau po 8 metų skaičiuojama, kad trūks 4643 slaugytojų ir 2355 slaugytojų padėjėjų.
Iš esmės turime kelerius metus, kad galėtume padėtį taisyti, pritraukti jaunų žmonių ir skatinti rinktis slaugytojų profesiją, bet tam reikia, kad sveikatos apsaugos sistema rūpintųsi žmogus, kuriam rūpi visuomenės sveikata, o ne buhalteris, kuris tiesiog sudėlioja skaičius į eilutes. Nes sudėti skaičius, kad jie atitiktų norimus rezultatus, nėra taip sudėtinga, visa tai tik teorija. Tačiau žmogaus sveikata – tai ne teorija, tai realus gyvenimas, kur apstu skausmingų istorijų, neretai dėl to, kad žmonės negavo laiku medicininės pagalbos.
Jau įpratome, kad eilėse pas gydytojus reikia laukti 3–4 mėnesius, o kas bus, kai laukimo laikas užsitęs iki 6–9 mėnesių? Valdantieji galvoja apie popierines reformas – uždaro ligonines, prisidengdami garsiais šūkiais: optimizacija, centralizacija. Galima įvairiausių terminų sugalvoti – žodynas platus, tik už visų šių žodžių yra žmogus, kuris moka mokesčius ir išlaiko valstybės aparatą, o pastarasis jam neužtikrina galimybių gauti pamatines paslaugas – sveikatos apsaugą.
Vidutiniškai lietuviai išleidžia 4 kartus daugiau vaistams nei Europos vidurkis, odontologijos paslaugos didžiąja dalimi teikiamos privačiai, o juk mūsų mokesčiai sveikatos apsaugai tikrai nėra mažiausi, tad kodėl negauname kokybiškų paslaugų? Gal todėl, kad paprasčiausiai nenorima iš esmės peržiūrėti sistemos ir pradėti nuo elementarių dalykų – skatinti, kad jaunimas rinktųsi gydytojo ar slaugytojo profesiją?
Europos mastu Lietuva yra 19-oje vietoje pagal valstybės išlaidas, skiriamas sveikatos apsaugai nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Mažiau už Lietuvą (5,5 proc. nuo BVP) sveikatos apsaugai skiria tik Bulgarija (5,4 proc.), Vengrija (5,3 proc.), Rumunija (5 proc.), Lenkija (4,8 proc.) ir Latvija (4,7 proc.). Be to, Lietuva yra penkta nuo galo Europos Sąjungoje pagal kitą svarbų rodiklį – 30 proc. sveikatos sistemos išlaidų apmoka namų ūkiai, kai Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad šis rodiklis neviršytų 15 proc. Paradoksas toks, kad, nors ir mokame daug, vis tiek negalime užsitikrinti laiku gaunamų paslaugų. O ką siulo valdantieji? Mistinius sveikatos centrus, kurie bus kažkada ateity. Šiandien maždaug 40 savivaldybių paskelbė, kad ketina steigti atitinkamas gydymo įstaigas, tačiau kol kas veikia tik 2 centrai. Ši reforma juda lėčiau už vėžlį ir, jei taip ir toliau, tai jai įgyvendinti gali prireikti kelių Seimo kadencijų. Kadangi ši kadencija jau finišo tiesėje, tai tikimybė, kad kils naujų idėjų reformoms, kyla ne dienomis, o valandomis. O ką daryti žmonėms rajonuose, mažuose miesteliuose, kurie lieka be normalios medicininės priežiūros? Kai tam, kad galėtum apsilankyti pas gydytoją, reikia nuvažiuoti kelioliką ar keliasdešimt kilometrų? Kur tas rūpestis žmonėmis? Popieriuje ir lentelėse? Gal norima patyliukais visą sveikatos apsaugos sistemą perduoti į privačių įstaigų rankas? Tuomet ir valstybei ramiau, ir galvos skausmo mažiau?
Stebina tai, kad kiekvieną kartą, kai ruošiamas biudžetas, kalbama apie tai, kad jis turi būti socialiai teisingas, kad auga išmokos, pensijos, ir sveikatos apsaugos sistemos biudžetas per pastaruosius dešimtemčius augo 7 kartus, tik paslaugų pasiekiamumas kasmet prastėja. Tad gal reikėtų kalbėti ne tik apie pinigus, bet ir užtikrinti medikams tinkamas darbo sąlygas, sumažinti biurokratijos ir spręsti mobingo problemas, kad gydytojai ir slaugytojai turėtų laiko pasirūpinti pacientais ir jiems nereikėtų švaistyti savo laiko popieriams ar santykių aiškinimuisi.
***
Vigilijus Jukna yra Seimo socialdemokratų frakcijos narys.