Ir tai tik keli, viešumon iškilę atvejai. Apie tai, kad taip neturėtų būti, bet, deja, yra. Pažadai apie pokyčius taip ir lieka tuščiais pažadais, kurie paskęsta tarp vieno ir kito pasitarimo, o šeimos netenka savo artimųjų, visuomenė netenka specialistų, kurių Lietuvoje ir taip labai trūksta.
Dar 2019 metais Lietuvos medikų sąjūdis viešai pristatė tyrimų rezultatus, kurie aiškiai parodė, kad mobingas gydymo įstaigose – tai ne tuščias pramanas. Jau tada buvo kalbama, kad gydytojai yra perdegę. Tuomet daugiau nei 60 proc. medikų nurodė, kad patiria vidutinį perdegimą, o 11 proc. – sunkųjį ir tik 26 proc. t. y. ketvirtadalis visų apklaustų medikų nurodė, kad perdegimo nejaučia. Taip pat tyrimo metu buvo nustatyta, kad perdegimo sindromas tiesiogiai susijęs su noru išvykti iš Lietuvos ir ieškoti darbo svetur. Jei galėtų, emigruotų 42 proc. medikų, o beveik 30 proc. gailisi, kad neemigravo anksčiau.
Be to, iš to paties tyrimo matyti, kad net 52 proc. dalyvavusių tyrime medikų teigė, kad patyrė mobingą iš savo vadovų, dar ketvirtadalis iš savo kolegų, t. y. tos pačios grandies specialistų. Ir mes kalbame apie medikus, žmones, kurie norėdami tapti gydytojais paskyrė tam ilgus metus, kad įgytų išsilavinimą ir žinias. O vėliau atėję dirbti ir norėdami padėti kitiems, jie dar turi kovoti už savo būvį.
Sakoma, kad mobingas – tai „rafinuota“ psichologinio smurto forma darbe. Ją sudėtinga įrodyti, procesas užtrunka itin ilgai, o ir laimi dažniausiai tas, kieno rankose yra visa valdžia. Toks užburtas ratas, iš kurio labai sudėtinga rasti kokį nors sprendimą.
Ir tai ne tik medicinos srities problema, nors apie ją mes girdime bene daugiausia. Anot tyrimų, skirtingų formų, bet psichologinio smurto apraiškas patiria daugiau kaip 40 proc. darbuotojų skirtinguose sektoriuose. Anot 2019 m. atliktų tyrimų, ir Lietuvoje, ir užsienyje daugiausia mobingo aukų švietimo, medicinos, socialinio darbo srityse – apie 10-11 proc. Panaši situacija yra leidybos srityje. Apie 9 proc. dirbančių prekyboje, viešbučiuose, restoranuose, viešojo valdymo ir gynybos, transporto organizacijose taip pat patiria mobingą. Tik ne visi atvejai pasiekia viešumą.
Būtina nedelsiant imtis priemonių ir užtikrinti, kad darbuotojams tiek privačiame, tiek viešajame būtų užtikrinama pagalba ir atsirastų įrankiai, kurie užkirstų kelią mobingo plitimui. Taip pat būtina užtikrinti, kad, jeigu asmuo kreipiasi į Valstybinę darbo inspekciją dėl psichologinio smurto, jis turi būti apsaugotas, o ginčų sprendimas tiesiog privalo vykti greičiau. Ir be abejo, labai svarbu, kad spręsdami klausimus, susijusius su psichologiniu smurtu, specialistai nepaskęstų biurokratijos liūne.
Tik tuomet, kai galima bus gauti tikrą apčiuopiamą pagalbą, žmonės galės jaustis saugiau ir labiau užtikrintai. Ir tikiuosi, kad tuomet specialistams, tam, kad įrodytų tiesą, nereikės mokėti aukščiausios kainos – aukoti gyvybės.
Deja, bet šiandien Lietuvoje psichologinio smurto, mobingo aukos paliekamos vienos. Netgi jeigu Valstybinė darbo inspekcija ir nurodo, kad darbdavys elgiasi netinkamai, asmuo pats turi kreiptis į teismą. Pripažinkime, kiek žmonių norės nueiti tokį ilgą kelią ir apginti save. Nepamirškime ir to, kad tokie žmonės nuolat patiria stresą darbe ir turi atlaikyti emocinį puolimą. Esu įsitikinęs, kad tokių bus mažuma, todėl reikia keisti patį procesą. Siekiant apsaugoti mobingo aukas būtina ne tik keisti Darbo kodeksą, kaip tai padarė kaimyninė Lenkija, bei įtraukti į jį mobingo sąvoką, bet taip pat privalu suteikti daugiau teisių Valstybinei darbo inspekcijai, kad būtent ši institucija galėtų spręsti ginčus.
Mobingas – tai sisteminė problema, kurią būtina spręsti tiek trumpalaikėje perspektyvoje, kalbant apie konkrečius atvejus, tiek ilgalaikėje, kai turi būti priimti sprendimai visos valstybės mastu. Deja, bet Lietuvoje vis dar tarsi nepriimtina plačiau kalbėti apie psichikos sveikatos problemas, galbūt todėl, kad negalime jų apčiuopti. Bet jeigu apie tai nekalbama, nereiškia, kad to nėra.
Valstybė praranda jaunus, darbingo amžiaus kompetentingus specialistus, kurie tiesiog neatlaiko emocinės įtampos, o ieškodami teisybės atsitrenkia į biurokratijos sieną, kuri sprendimų surasti nepadeda. Apmaudu, kad ir Vyriausybė, išskyrus vis naujų darbo grupių kūrimą, nesiima jokių veiksmų. Abejoju, kad formalios darbo grupės gali padaryti nors kiek daugiau nei įprasta biurokratija. O nesiimdami jokių aktyvių veiksmų, talentingų žmonių negalėsime apsaugoti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.